Atvirame interviu naujienų portalui tv3.lt Nijolė sutiko atsiverti šia skaudžia tema. Ji prisiminė svarbius jai Agnės žodžius, pasidalijo prisiminimais, papasakojo, kaip tęsia jos darbus bei skyrė jautrius žodžius visoms mamoms, išgyvenančioms panašų skausmą.
Bijo metinių dienos
Nuo Agnės mirties praėjo lygiai treji metai. Nepaisant to, Nijolė sako atvirai – laikas šių žaizdų negydo.
„Labai dažnai žmonės manęs klausia: „Ar su tuo apsipratai, ar laikas gydo? “ Ir aš noriu pasakyti labai atvirai – tikrai ne. Tai netiesa. Laikas negydo. Prisiminimai liko tokie pat švieži, tarsi viskas būtų įvykę vakar. Tačiau noriu pridurti, kad turbūt laikas – nori tu to ar nenori – priverčia susigyventi su ta netektimi. Susigyventi su tuo, kad žodis „niekada“ tampa labai baisia, nuoga realybe“, – sakė ji.
Pasak anapilin išėjusios garsios moters mamos, jos metinių diena šiais metais kelia itin daug baimės.
„Kaip bebūtų keista, šiemet, pirmą kartą artėjant šiai datai, aš jaučiu didžiulę baimę. Galbūt todėl, kad iki šiol niekaip negaliu su tuo susitaikyti. Aš net neturiu jokio varianto, kaip tą dieną paminėsiu. Aš jos tiesiog bijau“, – pripažino moteris.
Agnė nenorėtų ašarų
Nepaisant to, ji teigė norinti šią dieną paminėti taip, kaip to norėtų Agnė – be ašarų.
„Labai norėčiau tai padaryti taip, kaip patiktų Agnei. Ir aš tikrai žinau, kad ji nenorėtų, jog aš verkčiau. Nenorėtų, kad jos artimi draugai liūdėtų, nes ji gyvenime buvo visai ne tokia. Aš net dabar girdžiu jos balsą: „Mama, tik nepradėk.“ Todėl dedu labai daug pastangų, kad būtent tą dieną neverkčiau. Bandau būti stipri – pagal jos paliepimą. Ir tikrai stengsiuosi neverkti“, – kalbėjo N. Jagelavičienė.
Anot Nijolės, tradicinis Agnės atminimo pagerbimas bažnyčioje – nėra būtinas, nes su Dievu galima bendrauti bet kur ir bet kada, tačiau dėl to nuspręs kartu su Agnės draugais, su kuriais iki šiol palaiko šiltus ryšius.
„Galvoju pasitarti su jos artima aplinka. Kaip mes tai padarysime? Ar užpirkti mišias? Net nežinau, ar pati to norėčiau. Iš tikrųjų man atrodo, kad Visagalis – nesvarbu, ar vadintume jį Dievu, ar visuotine šviesa – yra pasiekiamas nebūtinai tik bažnyčioje. Aš tikiu, kad su juo galima bendrauti bet kada, bet kur ir bet kaip. Todėl net nesu tikra, ar žvakutę būtina uždegti būtent bažnyčioje.
Bet jeigu, sakykime, mes su visa jos artima aplinka nuspręsime, kad taip reikėtų padaryti, galbūt taip ir padarysime. Nors iš esmės aš galvoju, kad ji turbūt norėtų, jog tą dieną mes ją paminėtume prisimindami gražias vietas ir gražius įvykius – kur, su kuo ir kada ji buvo“, – teigė pašnekovė.
Dukrą jaučia šalia
Nijolė besigraudindama sakė, kad Agnės buvimą šalia jaučia iki šiol. Tai pajutusi prisimena itin atmintyje įsirėžusius dukters žodžius.
„Gal kam nors tai pasirodys neįprasta, bet iki šios dienos aš jaučiu, kad ji niekur neišskrido. Man atrodo, kad ji gyvena šalia manęs, gyvena su manimi – ji tiesiog pakeitė savo būvį. Fiziškai jos nebėra, bet man atrodo, kad ji išėjo į kažkokią kitą dimensiją. Aš jaučiu, jos kelionė žemėje dar nebuvo iki galo baigta. Ji kažkada buvo pasakiusi sakinį, kuris man iki šiol skamba galvoje – kad žemė nėra jos planeta.
Ir iš tikrųjų, kaip galėjo būti jos planeta, jeigu jos buvimas čia baigėsi sulaukus vos 42 metų – labai jaunos, labai nelaiku. Šią minutę aš galvoju, kad ji dar iki galo žemės nepaliko. Nors iš principo galbūt reikėtų, kad ji rastų ramybę aukštybėse, ten, kur yra šviesu ir ramu“, – sakė ji.
Pasak N. Jagelavičienės, dukters jutimas šalia yra vienas iš dalykų, palengvinančių skaudžią realybės naštą.
„Kiekvieną dieną, kai man sunku, aš ją prisimenu. Kartais net lyg pasitariu su ja – jaučiu jos pritarimą ar nepritarimą. Jei atvirai, mintis, kad ji šalia, padeda man tą skausmą išgyventi“, – atviravo moteris.
Susigyventi padeda svarbios veiklos ir Agnės darbų tęsimas
Nors tokios netekties žaizdų tikriausiai niekas iki galo ir neužgydys, Nijolė papasakojo bent dalelę ramybės radusi kasdienėse veiklose. Pašnekovės gyvenimas – pilnas veiklų, o tai padeda atitraukti mintis.
„Aš asmeniškai turiu labai daug veiklų. Esu Vilniaus miesto tarybos narė – jau trečią kadenciją. Darbas užima labai daug laiko, todėl laisvo laiko, kada galėčiau liūdėti ar nieko neveikti, turiu labai mažai. Antras dalykas – turiu savo tiesioginį darbą. Esu bibliotekininkė ir dirbu vienoje iš mokyklų bibliotekų“, – kalbėjo ji.
Tarp savo įtempto gyvenimo ritmo ji nepamiršta pratęsti ir Agnės pradėtų darbų. Vienas jų – asmeninės planuotės. Motyvaciją tęsti šį jos projektą suteikia ir žmonės, kuriems ji reikalinga.
„Įkūriau įmonę, kuri bando pratęsti Agnės nebaigtus darbus. Labai džiaugiuosi, kad tos knygutės, kurias leidžiu jau kelinti metai, yra reikalingos. Tai ne tik darbo kalendoriai – jie su mintimi, su prasmingais palinkėjimais tiems, kurie juos naudoja.
Kas man malonu – vasaros viduryje jau gaunu žinučių ir paklausimų, ar bus naujas kalendorius. Juk jis prasideda ne sausį, o rugsėjo 1-ąją – pagal Agnę. Jos metai prasidėdavo ne nuo naujų metų, o nuo rugsėjo, kai visi, grįžę po atostogų, nusiteikę šturmuoti aukštumas ir pradėti naujus darbus. Todėl aš tiesiog negaliu sustoti – žmonės konkrečiai klausia: „Ar bus nauja darbo knygutė?“.
Ir aš tikrai žinau, kad ta knygutė Agnei buvo labai svarbi. Ji su malonumu ją kūrė ir darė. Aš taip pat stengiuosi tęsti jos svajonę ir darbus – kad tai, kas turėjo prasmę, gyventų ir toliau“, – sakė Nijolė.
Nors dabar N. Jagelavičienė bent šiek susigyveno su netektimi, ji neslėpė, kad pirmieji metai buvo kupini didelės savigraužos, savęs kaltinimo.
„Pirmus metus aš labai kaltinau save: galvojau, ko nepadariau, kodėl kažko nepadariau. Aš žinau, kad Agnei tai tikrai nepatiktų. Todėl dabar stengiuosi surasti drąsos susitaikyti su netektimi. Aišku, laikas negydo, bet jis priverčia susitaikyti ir gyventi šiandien“, – pasakojo moteris.
Brangiausi prisiminimai
Nors dukra šį pasaulį paliko taip netikėtai ir anksti, mamos teigimu, prisiminimai ją lydi iki šiol. Agnę ji atsimena kaip ypač veiklų žmogų. Rodos, jai nebuvo nieko neįmanomo.
„Prisiminimų yra labai daug ir labai gražių. Iš laikų, kai ji buvo maža, kai lankė vidurinę, kai jau gyveno Vilniuje ir studijavo drabužių dizainą kolegijoje, vėliau – tapybą Dailės akademijoje. Kai dirbo „TV pagalbos“ gelbėtoja, lakstė raudonu kombinezonu. Kai buvo žurnalo vyriausioji redaktorė – ji turėjo tiek daug veiklų, buvo išradinga, nepakartojama, tiesiog nesustabdomai aktyvi. Ji buvo įdomi, dvasinga“, – pasakojo ji.
Anot Nijolės, toks veiklus jos būdas pasireiškė dar ankstyvoje vaikystėje. Tada ji įsimylėjo skaitymą.
„Nuo vaikystės ji buvo labai veikli. Ji turėjo daug talentų ir gebėjimų, ir iš tiesų galėjai stebėtis, kiek daug ji sugebėjo nuveikti. Ji labai daug skaitė. Būdama vos penkerių ar šešerių metų, įsivaizduokite, ji skaitė didžiules, sunkias knygas, kurių tada turbūt net nesuprato, bet vis tiek jas skaitė – T. Dreizerio „Finansininkas“, „Stoikas“... Vėliau, užaugusi, jas perskaitė iki galo. Bibliotekininkės juokaudavo: „Agnė vėl atėjo, viską jau perskaičiusi, ką gi jai dabar duoti?“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
„Tokia buvo mano dukra“
Agnė savo gyvenime nevengė ir ekstremalių potyrių – jos mama dėl to neatsistebi iki šiol.
„Vėliau ji domėjosi įvairiomis veiklomis, net tomis, kurių nemokėjo, ir stengėsi jas perprasti. Ji buvo labai drąsi – tikra ekstremalė. Ji šoko iš parašiuto, nardė po ledu su specialia įranga – įsivaizduokite, 53 kilogramų žmogus įkištas į povandeninį kostiumą po ledu. Ji važinėjo vandens motociklais ir net dalyvavo varžybose, užėmė prizines vietas. Dirbdama televizijoje ji net šoko nuo Palangos tilto į jūrą dėl reklamos, kai nė vienas vyras to nepadarė“, – prisiminė ji.
Nijolė negali pamiršti vieno mylimos atžalos skambučio – jį prisimena su šypsena, bet ir didžiuliu ilgesiu.
„Aš niekada nepamiršiu, kai ji pirmą kartą šoko iš parašiuto – paskambino man ir su džiaugsmu sakė: „Mama, tu neįsivaizduoji, koks tai kaifas! Tu turi tai padaryti, tu turi tai padaryti!“ Jos pasitenkinimas buvo nepaprastas. Tai buvo jos veikla, jos gyvenimas – tokia buvo mano dukra“, – kalbėjo moteris.
Padėjo kitiems
Dar vienas itin svarbus A. Jagelavičiūtės gyvenimo aspektas, anot Nijolės, buvo pagalba kitiems.
„Ji ne tik sugebėjo uždirbti sau, bet ir dalintis – padėti tiems, kuriems reikėjo paramos, palaikyti silpnesnius, tiek finansiškai, tiek moraliai. Ji padėjo pažeidžiamoms moterims atrasti savyje drąsą, nutraukti toksiškus santykius, pradėti gyventi ir suprasti savo savivertę“, – sakė pašnekovė.
Moteris prisiminė ir vieną ryškiausių įvykių televizijoje, kai Agnė nusiskuto plaukus, kad aukos sergantiems vaikams pakiltų žaibiškai.
„Ji taip pat labai padėjo žmonėms, kurie sunkiai serga – rinko pinigus, drąsiai įgyvendindavo iniciatyvas. Atsimenu, kai televizijoje pirmą kartą nusiskuto plaukus vien tam, kad paramos suma vaikams augtų minutėmis. Tie pinigai buvo skirti sergantiems vaikams“, – kalbėjo N. Jagelavičienė.
Išgyventi padeda ne tik prisiminimai apie dukros indėlį į kitus žmones, bet ir tie, kurie iki šiol prisimena A. Jagelavičiūtę, išreiškia padėką Nijolei. Dėl tokių aplinkinių gestų ji jaučia didžiulį džiaugsmą, tai suteikia stiprybės.
„Gaunu daug palaikymo, gaunu padėkų. Visai neseniai buvau Kaune, mugėje, ir man buvo labai malonu, nes ten daug žmonių priėjo prie manęs. Jie turėjo savo prekes, su kuriomis kažkada Agnė dirbo. Ji prisidėjo prie jų verslo sėkmės. Žmonės dėkojo man, nes Agnė tikrai padėjo – ir šiandien jie gali gyventi, jų produktai naudojami ir perkami. Aš jiems labai esu dėkinga, kad Agnė juose gyvena, kad ją prisimena. Man tai taip pat suteikia stiprybės ir jėgų šitą nesuvokiamą skausmą pernešti“, – tvirtino ji.
Žodžiai mamoms, netekusioms savo vaikų
Pašnekovė sutiko pasidalinti svarbiomis mintimis su žmonėmis, kurie taip pat išgyvena skaudžias netektis savo šeimose, o ypač – mamoms, palaidojusioms savo vaikus.
„Netekti vaiko turbūt yra vienas baisiausių dalykų gyvenime. Bet svarbiausia – mes neturime teisės palūžti, nes tuos, kurie išėjo, mes labai nuviltume. Jie tikrai nori, kad būtume stiprios, kad gyventume vardan jų. Manau, kad jie nori, jog mes tęstume tai, ko jie nespėjo. Aš visada sakau, kad pakylėtas, ramybės ieškantis gedėjimas – tai ne kapinėse buvimas. Tai ne rauda ir ne ašaros. Jie nenorėtų to. Jie norėtų, kad mes susikauptume, surastume stiprybės ir prisimintume, ko jie nespėjo padaryti.
Todėl veikla vardan jų labai tiktų išėjusiesiems ir palengvintų netekties naštą. Bet kokia prasminga veikla, bet koks veiksmas, kurį galime atlikti, kad atitiktų jų svajones ar norus – tai padeda. Man asmeniškai tai amortizuoja netektį, sumažina skausmą ir suteikia jėgų gyventi toliau.
Prisiminimai ir veikla tiesiog padeda išgyventi. Nes vien tik liūdesys ar savęs graužimas – manau, tam, kuris išėjo, tikrai netiktų. Jis nenori matyti verkiančios ar nusiminusios mamos, sesers ar brolio. Jam būtų ramu ir šviesu, jeigu mes čia, žemėje, kažką nuveiktume jo ar jos vardu. Tikrai veikla – dar kartą kartoju – ir dar kartą veikla, skirta tam žmogui, suteikia jam šviesą ir ramybę ten, kur jis dabar yra. Ne liūdesys ir ne savigrauža – reikia savyje rasti jėgų ir drąsos“, – pasidalijo mintimis Nijolė.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
