Operos skandalistė ir pankuojantis sopranas Asmik Grigorian – nesutramdoma. Vaikystėje negalėjusi apsispręsti, kokią specialybę pasirinkti ir ar iš viso nori mokytis, suaugusi nė negalvoja nurimti.
Moteris pateko į gerokai didesnį, nei buvo galima tikėtis, skandalą su Rygos policija, pramiegojo svarbiausią ligtolinės karjeros premjerą ir pasirodė nekenčiamos televizijos ekrane. Mokykloje pankavusi garsių operos solistų duktė, per specialybės egzaminus pametusi sijoną, tapo klasikinės muzikos eksperimentatore, kūrinius atliekančia tiek su operos solistais, tiek su žinomais elektroninės muzikos meistrais. Visgi Asmik Grigorian pripažįsta, kad pagaliau suaugo. Atsiras dar daugiau viliojančių vaidmenų, kurie, talentinga solistė įsitikinusi, bus atlikti puikiai.
Barbora Bernotaitė
Dar vienas Asmik įvairiaspalvio portreto akcentas – motinystė, dėl kurios ją apėmė sąžinės graužatis. Išsiskyrusi moteris augina sūnų, kuris, nepaisant gryniausio trijų kartų operos talentų kraujo, nebus skatinamas sekti muzikantės motinos pėdomis.
Pirmojo plano artistė
Esate tokios gausybės projektų dalis, kad kartais atrodo, jog turite laiko mašiną. Galbūt jaučiatės pasiekusi karjeros viršūnę?
Tikrai nemanau, kad užkopiau į aukščiausią karjeros viršūnę. Man atrodo, kad sulaukiau amžiaus, kai galiu daryti tai, ką sugebu. Anksčiau šiek tiek varžė mano metai. Iki šiol, atsižvelgiant į balsą ir amžių, man buvo skiriami kiek kitokie vaidmenys. Juk dažniausiai manoma, kad jauniems žmonėms skirtas tam tikras repertuaras. Aš jam netikau, nes vidumi esu visiškai kitokia. Įkūnyti lyrinius personažus man visuomet sekėsi sunkiai.
Dabar esu šalia amžiaus ribos, kurią pasiekusi galiu sau leisti daryti tai, ką iš tiesų noriu. Galima sakyti, kad dabar prasideda tikrasis mano karjeros kelias.
Galima tikėtis, kad Asmik Grigorian vardą girdėsime daug dažniau?
Apie tai kalbėti dar anksti.
Visada dirbau pakankamai, tik ne visuomet Lietuvoje. Tiesą sakant, nė nepamenu, kada ilsėjausi. Per ateinančius 3 mėnesius pasirodysiu Vilniuje, Varšuvoje, Rygoje, Berlyne, iš ten vyksiu tiesiai į Kiolną.
Didelė dalis jūsų veiklos susijusi su „Bohemiečiais“. Kaip ten atsidūrėte?
Prie jų prisijungiau kaip ir visi – per Dalią Ibelhauptaitę. Tačiau su trupe pradėjau dirbti ne visai nuo pradžių. Nedalyvavau pirmuosiuose spektakliuose Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – tuomet dar iš viso nedainavau. Viskas prasidėjo nuo spektaklio „Bohema“.
Iškart nuo pagrindinio vaidmens?
Niekada neatlikau „penktaplanių“ vaidmenų. Neatlikau ir antraplanių.
Tačiau, žinote, kaip sakoma apie tokią sritį. Pradėjus dirbti teatre, tarkime, kordebalete (baleto artistai, šokantys masinėse scenose – aut.
past.), pagrindinį vaidmenį spektaklyje gauti tampa daug sunkiau.
Buvote kažkokiu būdu atrasta ar dalyvavote atrankoje?
Apie mane žinojo. Girdėjo, kad kažkieno dukra, kad dainuoja, tikriausiai to ir pakako. Nors iš tiesų to klausti reikėtų pačios Dalios.
„Bohemiečiai“ save laiko nepritapėliais. Jums taip pat vis atsitinka netikėtų nuotykių. Galbūt dėl to atsirado ryšys?
Visą gyvenimą buvau ne visai pritampanti ir labai tuo džiaugiuosi.
Nepavadinčiau „Bohemiečių“ dideliais išsišokėliais. Tai stiprus kolektyvas, kuris nuo operos skiriasi tik dydžiu ir tuo, kad darbas vyksta labiau dramos nei operos principais.
„Aš svajojau apie balerinos karjerą, o dainavimas – nuoširdi duoklė tėvams ir galbūt dievams“, – sakėte viename interviu. Jei taip manote, gal, progai pasitaikius, pasirinktumėte kitą gyvenimo kelią?
Sunku pasakyti. Dabar jaučiuosi savo vietoje. Labai daug dirbau, kad būčiau joje ir nieko keisti tikrai nenorėčiau – esu ten, kur ir noriu būti. Tačiau jei galėčiau rinktis... nežinau. Galbūt tokio gyvenimo ir nebūčiau pasirinkusi. Kas dabar gali pasakyti – viskas juk priklausytų nuo aplinkybių.
Nesusipratimų magnetas
Spaudoje nuskambėjo ne vienas su jumis susijęs skandalas. Ar save pavadintumėte karštakoše, ar aplinkybės taip susiklosto netyčia?
Karštakošė nesu. Kita vertus, priklauso nuo situacijos. Tikrai nesu iš tų žmonių, kurie daužo indus. Pažįstu tikrų karštakošių ir nepasakyčiau, kad priklausau jų būriui. Gal man labiau tiktų apibūdinimas – spontaniška.
Dėl kvailų atsitiktinumų pramiegota premjera, per specialybės egzaminą nukritęs sijonas... Ar daug žmonių nutinka tiek daug nesusipratimų?
Tikiu, kad nieko gyvenime nebūna šiaip sau. Matyt, taip turėjo nutikti.
Dėl visų nesusipratimų – nuo mokyklos iki dabar – esu dėkinga. O kodėl jie aplink mane įvyksta nuolat – šito pasakyti negaliu. Kiekvienas savyje turime kažką, dėl ko pritraukiame tam tikrus dalykus. Aš, matyt, traukiu nesusipratimus.
Menininkams nederėtų turėti vaikų
Jūsų motina – garsi operos dainininkė. Reikia tikėtis, kad tokiu keliu toliau žengsite ir jūs. Ar jį pasirinkti patartumėte ir savo vaikams?
Nenorėčiau, kad mano vaikai pasirinktų tokį kelią. Šią temą būtų galima plėtoti valandų valandas, tačiau, jei atvirai, yra kelios priežastys.
Galbūt įžeisiu ne vieną operos gerbėją ir atlikėją – aš tikrai gerbiu jų ir savo darbą – tačiau manau, kad ši meno rūšis priėjo tam tikrą ribą. Man atrodo, kad operoje jau išsemta viskas, ką buvo įmanoma išsemti.
Kita vertus, sūnuje norėčiau matyti kitus dalykus – genuose jis ir taip turi pakankamai menininko sielos bruožų. Žiūrint į jį man norėtųsi matyti kiek kitokias žmogiškas savybes.
Menininkai – konkretūs, išsiskiriantys ir labai stiprūs žmonės. Iš vienos pusės, tai labai gražu, iš kitos – tuščia. Mano sūnuje šios savybės ir taip labai stiprios, todėl jam augant norėčiau atrasti kitas jo puses.
Kaip manote, ar sūnus seks jūsų pėdomis?
Kol kas – ne, bet jis dar yra tokio amžiaus, kai pats nelabai žino, koks galėtų ir norėtų būti.
Visada norėjote karjeros kelią prasiskinti pati, tačiau ar tikrai niekuomet nebuvo pagundų karjerą pradėti Armėnijoje? Visgi tėvas buvo Jerevano operos vadovas, pasaulyje žinomas solistas, turintis tikrai naudingų pažinčių...
Tėvas man tikrai galėjo padėti. Jo draugų būrys apima žinomiausius pasaulyje dirigentus, dainininkus ir taip toliau. Tačiau jis sąmoningai to nedarė ir todėl esu jam labai dėkinga.
Ar žadate likti Lietuvoje, kai karjera kyla į aukštumas?
Lietuvoje mano vaiko namai, todėl bent artimiausią gyvenimo dalį tikrai praleisiu čia. O kas bus vėliau... Taip toli nežiūriu.
Visgi keliauti nenustojate. Kaip susidorojate su motinos pareigomis? Išvykusi perleidžiate jas auklei ar giminėms?
Sūnaus priežiūrą palieku artimiausių žmonių rankose. Dėl to gyvenime man labai pasisekė: niekada neteko galvoti, kam išvažiuojant galima būtų leisti prižiūrėti savo vaiką. Esu visiškai rami, nes žinau, kad palieku jį gerose rankose. Tačiau... gaila. Kad ir kaip būtų, kad ir kokia jį suptų aplinka, vaikui trūksta tėvų.
Galbūt tai irgi tam tikra patirtis – kitokia, tačiau laiminga vaikystė?
Galbūt. Kaip ir sakiau, nieko gyvenime nebūna šiaip sau. Jei jis atėjo į šį pasaulį, į tokią šeimą, galbūt jam ši patirtis taip pat bus naudinga.
Tačiau jaučiuosi kalta, kad išdrįsau turėti vaiką. Esu labai laiminga dėl savo sprendimo, tačiau kaltės jausmas manęs neapleidžia.
Meno pasaulyje tikriausiai nemažai moterų pasirenka neturėti vaikų dėl karjeros...
Nemažai moterų pasirenka, kitos – ne. Tačiau suprantu tas menininkes, artistes, solistes, kurios neturi vaikų.
Ar jaučiatės kalta, kad jūsų motina nepasiekė tokių karjeros aukštumų, kokias galėjo, nes pasirinko auginti jus?
Iš dalies – taip. Visų pirma ji buvo sėsli, mažai bendraujanti – nemanau, kad aš buvau vienintelis veiksnys, dėl kurio ji nepadarė tokios karjeros, kurios buvo verta. Be abejo, vaikai buvo vienas iš veiksnių, bet tikrai ne vienintelis.
Tačiau pati tikriausiai manote, kad motinystę ir karjerą suderinti galima?
Aš apskritai manau, kad menininkai neturėtų turėti vaikų. Kita vertus, menas tikriausiai patirtų krizę, nes nebūtų kam perduoti talento ir sukauptos patirties. Todėl negaliu pasakyti, koks kelias yra teisingas.
Kiekvienam skirta sava patirtis ir yra taip, kaip ir turėtų būti.
Kaip auklėjate sūnų? Ar stengiatės išlaikyti sąsają su savo šaknimis?
Jei atvirai, aš nelabai jį auklėju. Tačiau kalbant rimtai – tai darau per mažai. Norėčiau, kad jis apie savo šalį žinotų daugiau, tačiau tam reikėtų turėti daugiau laiko.
Ar jis yra aplankęs senelį?
Be abejo. Greitu metu važiuosime dar kartą aplankyti, kai tik pavyks.
Mano vardas priklauso man
Esate pasiruošusi pasirodymui naujos Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatyme. Ar, jūsų nuomone, scenoje svarbi ne tik pavardė, bet ir išvaizda – net dainuojant?
Pavardė man suteikė naudos tik pačioje karjeros pradžioje ir tik Lietuvoje. Naudos iš to man buvo tik tiek, kad pirmieji mano žingsniai dėl to buvo kiek lengvesni, nes visiems buvo smalsu, kaip dainuoja Milkevičiūtės dukra. Daugiau ta pavardė man nepadėjo niekur. Dabar mano vardas priklauso išskirtinai man, o ne tėvams ir tai jaučiuosi tikrai užsitarnavusi. O jo dalis yra ir išvaizda. Nereikia slėpti – šiuolaikiniame pasaulyje tai svarbu. Manau, kad svarbu buvo visuomet. Visa tai – išvaizda, charakteris, talentas – sudaro vieną menininką, vieną vardą.
Kartą sakėte, kad, norint padaryti karjerą, reikalingas įžūlumas. Ar manote, kad jo turite?
Įžūlumo turiu sočiai. Galbūt ne visai tikslia šio žodžio prasme. Siekiant karjeros, svarbiausia nebijoti įvardyti tai, ko nori. Aš visuomet žinojau, ko noriu, kaip tai pasiekti ir visuomet garsiai išreiškiau.
Ar pietietiškos savybės lemia kitokį charakterį? Esate minėjusi, kad dėl kilmės skiriasi jūsų balso tembras.
Charakteris skiriasi dar labiau. Manau, kad iš mamos paveldėjau nemažai lietuviškų savybių. Tačiau spontaniškumas ir didžioji dalis kitų charakterio bruožų tikrai paveldėti iš tėčio. Kita vertus, bijočiau apibūdinti, kas tiksliai yra pietietiškas charakteris. Manyje yra visko – ir labai daug šilumos, ir šalčio.
Autorė Barbora Bernotaitė
