1. Istorija. 1968 m. Airijoje prasidėjo neramumai, kilo protestai dėl pilietinių teisių. Tai buvo ypatingai sunkus metas Šiaurės Airijoje, trukęs net 30 metų. Per tą laikotarpį daugelis nekaltų žmonių buvo nužudyti, tačiau žmonės nepaliovė dainuoti. Tik 1998 metais visos suinteresuotos šalys, išvargintos nesibaigiančių konfliktų ir išpuolių, sutiko atrasti kompromisą.
Kaip žinote, šiandieninė Airijos valstybė užima penkis šeštadalius Airijos salos. Likusi salos dalis, vadinamoji Šiaurės Airija, priklauso Jungtinei Karalystei. „
Teko skaityti apie 1989-uosius Lietuvoje, kovas dėl nepriklausomybės, ir tai buvo taip įdomu – jūsų nepriklausomybė atėjo lydima dainų, tai buvo tarsi dainų revoliucija, kaip ir mūsiškė“, – dalijasi airių muzikantas.
2. Emigracija. Tiek Airijoje, tiek Lietuvoje vis dar aktuali opi problema – emigracija. Viena aktyviausiai emigruojančių gyventojų grupių – jaunimas. Nieko nuostabaus, abiejose šalyse trūksta darbo vietų jaunimui. O visuomenei senėjant vis labiau svarbūs tampa ir kiti su šia problema susiję aspektai.
Visgi į šį procesą verta pažvelgti plačiau. Muzika būna dažna emigracijos priežastis, bet kartais – tiesiog pasekmė. Štai airiška liaudies muzikos kultūra nebūtų taip išpopuliarėjusi, jeigu airiai nebūtų emigravę į Ameriką ir kitas šalis, taip skleisdami kultūrinį paveldą. O muzikanto Denio McLaughlino atveju, dalintis aistra muzikai ir kūrybai leido pasirinkimas gyventi kitur.
„1982 m. su broliais sukūrėme grupę ir pradėjome koncertuoti ir už Airijos sienų. Netrukus sudalyvavome kultūriniuose mainuose – savaitei išvykome į Daniją. Vėliau ten sugrįžome ne kartą, koncertavome, grojome airišką muziką, ir greitai Danijoje tapome gan žinomi. Pamilau danę, ir išvykau ten gyventi... Danijoje gyvenu nuo 1986-ųjų, jau 30 metų“, – apie savo emigracijos priežastį pasakoja trečiadienį į Vilnių atvykstantis atlikėjas.
Šį gėrimą 1759 m. pristatė Artūras Ginesas, nuo kurio ir kilo alaus pavadinimas. Airiai ne tik mėgsta jį gerti, bet ir pasitelkia gamindami įvairius patiekalus: alus pilamas į jautienos troškinius, riebų pyragą su vaisiais.
Žinoma, mėgstamas ir airiškas viskis. Kas nežino airiškos kavos, kurios gardumui sunku atsispirti? Jeigu neteko ragauti tikros airiškos kavos, būtent šiame koncerte galėsite paragauti jos nemokamai.
4. Muzikalumas. Abiejų valstybių žmonės mėgsta bet kokia svarbesne proga pasilinksminti, užtraukti dainas. Tačiau nereikia suklysti – lietuvių liaudies dainos mums neretai asocijuojasi su nuoboduliu, tam tikru amžiaus cenzu (nors, žinoma, tai tik mitai), o airių liaudies muzika neturi tokio šleifo.
Nors ir joje netrūksta „sunkios“ tematikos, kurioje atsispindėtų šalies istorija, tačiau net ir tai stengiamasi perteikti žaismingai, pozityviai. Vyraujančios mintys – meilė, gyvenimo džiaugsmas, kvietimas tikėti geresniu rytojumi. O ritmas toks, kad kojos pačios ima kilnotis!
5. Svarbūs aspektai. Netikėta, bet Lietuva ir Airija yra panašios ne tik šalies dyžiu ir gyventojų skaičiumi, tačiau ir mentalitetu. Nors airiai ir mėgsta bendrauti, bet kartu ir labai vertina savo privatumą.
Jie gali metų metus susitikti, bendrauti baruose, mėgautis gėrimais, dalintis kasdienybės detalėmis, tačiau retas atvejis, kad pasikviestų draugus į savo namus. Dažniausiai tai būna šeimos nariai arba ypatingai artimi draugai.
