Naujienų portalui tv3.lt vyras sutiko papasakoti plačiau, kaip susidarė tokia situacija.
Paimti vaikai, sulaikymas
Dėl sudėtingos situacijos Artimuosiuose rytuose, esant JAV, Izraelio Irano konfliktui, kai kuriose šalyje būna skelbiamas oro pavojus. Per jį vyksta evakuacijos, nukeliami skrydžiai, sutrinka infrastruktūra.
Bahreine vyras ir jo vaikai pateko į patį įvykių įkarštį, o to pasekoje nutiko daug šokiruojančių dalykų, privertusių jį ne juokais išsigąsti tiek dėl savęs, tiek dėl atžalų.
Naujienų portalui tv3 vyras pasakojo:
„Įvykiai tikrai labai labai dramatiški. Vienu žodžiu, mes turėjom iš Filipinų, po dviejų mėnesių atostogų skrydį jau atgal į Europą. Iš pradžių jis buvo per Bahreiną, bet buvo atšauktas. Tai buvo labai sunku rasti kitus bilietus, juo labiau kai norėjom rasti vos ne prieš dieną ar prieš kelias. <...>
Tai radom vienus tokius bilietus per Abu Dabį. Žinojau, kad jau čia bus su nuotykiais turbūt per tokią šalį, bet geriau negu nieko. Nusipirkom, bet aš jau galvojau, kad ir šitus atšauks. Neatšaukė. Tai nuvykom į Abu Dabį, praleidom su vaikais visai gražią dieną, padarėm nuotraukų ir panašiai.
Visas veiksmas prasidėjo vakare, kai jau grįžom į oro uostą ir laukėm kito savo skrydžio į Italiją, Milaną. Grįžom į oro uostą vakare, nes skrydis buvo tik antrą nakties, tai dar ir pavalgėm, šiek tiek numigom.
Vienu žodžiu, visas veiksmas prasidėjo likus kelioms valandoms iki paties skrydžio. Aš pamaitinau vaikus, pats pavalgiau, žinot, daug lagaminų pridėta ir vaikai. Galvoju, vis tiek nueisiu į tualetą vienas – negi visą tą „sąstatą“ vešiuosi: lagaminus ir vaikus į tualetą? Ten iki tualeto kokia minutė paeiti.
Vienu žodžiu, aš užtrukau gal kokias penkias–šešias minutes. Išeinu ir ten yra jau video darytas, kai aš išeinu iš oro uosto. Mane nustebino, kad labai tuščia. Galvoju, padarysiu tokį įrašą, koks tuščias oro uostas, nes šiaip Abu Dabio oro uostas būna labai užimtas. Ir aš tada dar nesuvokiau tą akimirką, kai filmavau, kad per penkias minutes gali gyvenimas apsiversti.
Žodžiu, filmuoju, girdžiu, kad kažkas rėkia priekyje. Iš pradžių nesupratau, kas vyksta. Kažkaip net neatėjo į galvą, kad vyksta evakuacija. Prieinu prie savo lagaminų – vaikų nėra. Aš juos palikau penkioms–šešioms minutėms, grįžtu – nėra.
Pasirodo, apsauga atbėgo, juos griebė ir kažkur išnešė. Aš galvoju: kur išnešė? Jokių žinių. Atbėga kažkoks arabiškai kalbantis, ant manęs rėkia – girdisi ir video – ir tempia mane į evakuacinę zoną. „Bėk paskui!“ – žodžiu, raketų pavojus.
Gerai, bėgam į tą evakuacinę zoną. Galvojau, kad ten ir mano vaikai nunešti. Ta zona jau buvo po pasų kontrolės, viduje oro uosto, kur paprastai reikia tikrinti lagaminus. Mes ten įbėgom be jokių patikrinimų – tiesiai vidun. Atsidūriau viduje, kur vyksta skrydžiai. Žiūriu – kokie 100 žmonių sustoję. Galvoju, gal ten ir mano vaikai. Bet – nė kvapo.
Aš, žinot, mėgstu pafilmuoti, bet tuo metu nefilmavau. Telefoną buvau įsijungęs rankoje, kamera veikė, bet laikiau taip, kad niekas neįtartų. Pasirodo, apsauga suprato, kad filmuoju. Sako: „Praeikit tiesiai, tiesiai.“ Aš einu, jis mane vos ne stumia. Ir staiga pajaučiu, kaip stipriai suspaudžia mano dešinę ranką – galvojau, telefonas sutrūks. Jis ištraukė telefoną ir iškart mane pas pareigūnus.
„Kodėl filmavot? Viskas, dabar areštas. Paimam pasą, paimam telefoną. Stovit ir laukiat.“
Sakau: „Palaukit, o mano vaikai kur? Kur mano vaikai? Aš turiu vaikus!“ Jie sako: „Nežinom. Pasidomėsim. Dabar laukiat.“
Galvoju – šakės. Per penkias minutes praradau vaikus, pasą, telefoną ir turbūt dar skrydį, kuris jau po pusantros valandos. Stoviu visiškoj panikoj. Per 15 metų kelionių, per tiek šalių – nieko panašaus nesu patyręs. O dar vaikai visame tame.
Po kokio pusvalandžio tas pareigūnas grįžta. Sakau: „Kur mano vaikai?“ Sako: „Mes žinom, kur jūsų vaikai.“ Gerai... „O dabar jūs aiškinsitės.“
Prasidėjo apklausa, kodėl filmavau. Sakau, kad tikrai nespecialiai, kad tai tik prisiminimams. Jie liepė atrakinti telefoną, analizavo video. Matėsi, kad įtaria, jog gal kažkam perduodu informaciją. Aš sakau: „Aš pats musulmonas, atsivertęs, turiu visus dokumentus, buvau Saudo Arabijoje, atlikęs umros piligrimystę. Kodėl manimi nepasitikit?“ Bet jiems tas nepadarė įspūdžio.
Po kokių 45 minučių atiduoda telefoną, pasą. Sakau: „Kur vaikai?“ Sako: „Nežinom. Eikit į informaciją ir ieškokit.“ Aš panikoje. Prieinu prie darbuotojo, sakau: „Mano vaikai dingo.“ Parodau nuotraukas, jis nufotografuoja ir sako: „Pasidalinsiu grupėje.“
Vedžiojo mane po evakuacijos punktus – niekur jų nėra. Sakau: „Išveskit mane atgal, kur lagaminai.“ Nes buvau jau viduje, net nepraėjęs oficialiai patikros.
Šiaip ne taip mane išveda. Grįžtam prie lagaminų… ir žinokit – mano du vaikai miega. Juos evakavo, paskui parnešė atgal ir jie užmigo laukdami manęs. Toks stresas buvo, kad neįmanoma apsakyti.
Po to dar, kai jau ėjom į lėktuvą, tas pats apsauginis vėl atsirado. Stebėjo mane, ar tikrai skrendu. Priėjo, paplojo per petį, pasidžiaugė, kad esu musulmonas, ir nuėjo.
Įlipom į lėktuvą – galvojat, išskridom? Ne. Vėl išlaipino – raketų pavojus. Vėl visi bėga į oro uostą, vėl patikros iš naujo. Vienu žodžiu, grynas košmaras.
Bet noriu pasakyti – viskas baigėsi gerai, nors patirtis žiauri. Per 15 kelionių metų ir 600 skrydžių tokio dalyko dar nebuvau patyręs.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
