Naujienų portalui tv3.lt Viktorija papasakojo, kas privertė susidomėti šia sritimi, kokia buvo aplinkinių reakcija, atsivėrė apie patirtą diskriminaciją bei davė patarimų visoms merginoms, norinčioms eiti panašiu keliu.
Kelio pradžia
Paklausta, kada jos gyvenime užgimė meilė automobiliams, V. Sučkova papasakojo, kad viskas prasidėjo prieš maždaug šešerius metus. Tiesa, tuomet ji apie automobilių remontą dar nieko nežinojo.
„Man buvo 16 metų. Tada pirmą kartą pabandžiau padėti prie automobilio – buvau kaip pagalbininkė ir visiškai nieko nežinojau apie automobilius. Pamenu, keitėme stabdžių kaladėles, žiūrėjome „YouTube“ pamokas kieme, pasikėlę automobilį su domkratu. Šitos dienos niekada nepamiršiu, nes būtent nuo jos prasidėjo mano meilė automobiliams. Nuo tada pradėjau domėtis internete, žiūrėti „YouTube“, skaityti ir ieškoti, kur galima mokytis“, – dalijosi ji.
Anot merginos, jai ypač patiko tai, kad sritis buvo visiškai nauja – jos priešakyje buvo visiškai atviras, neatrastas kelias į pažinimą.
„Esu žmogus, kuriam patinka išbandyti naujus dalykus. Visada stengiuosi pasinaudoti galimybėmis ir viską išbandyti, nes buvo baimė, kad baigus 12 klasę reikės apsispręsti, ką veikti gyvenime, ir atrasti savo vietą. Mane patraukė būtent ta naujovė – tai buvo visiškai neįprasta. Patiko pats procesas: nepastebėdavau, kaip praeina laikas, labai įsitraukdavau ir norėdavosi dar“, – pasakojo V. Sučkova.
Palaikė ne visi
Kai Viktorija nusprendė studijuoti būtent mechaniką, pasak jos, palaikymo iš tėvų nesulaukė. Jie laikėsi senų įsitikinimų, kad tokia sritis nėra skirta moterims.
„Kai apie tai pasidalinau su šeima, palaikymo nebuvo. Gyvenau su mama ir patėviu, ir jie labiau laikėsi nuomonės, kad tai ne moteriška profesija, kad reikia siekti aukštojo išsilavinimo. Nors turėjau galimybių stoti į universitetą – mokykloje gerai mokiausi, išlaikiau penkis valstybinius egzaminus – vis tiek jaučiau, kad šio pasirinkimo jie nepalaiko. Likau viena su savo mintimi ir pasirinktu keliu“, – atviravo pašnekovė.
Nepaisant to, jos ramsčiu tapo mylima sesė, o pradėjus mokslus ją itin palaikė motyvuojantis auklėtojas bei klasiokai.
„Vis dėlto palaikymo sulaukiau iš sesės – ji visada palaikė mano idėjas. Taip pat labai svarbus žmogus buvo profesinės mokyklos auklėtojas. Jis nuolat skatino, ragino dalyvauti konkursuose, jo dėka išvykau į „Erasmus“ programą. Be jo paskatinimo gal nebūčiau išdrįsusi. Jo palaikymas padėjo išeiti iš komforto zonos, įgyti naujų patirčių. Nors buvo daug baimės, atrodė, kad nepavyks, bet klasiokai taip pat buvo labai palaikantys – padėdavome vieni kitiems. Profesinės mokyklos metai man buvo vieni geriausių gyvenime – norėčiau juos pakartoti“, – šypsojosi automechanikė.
Susidūrė su diskriminacija
Viktorijos teigimu, iš pradžių baimės dėl šios srities nebuvo, tačiau susidūrus su neigiama aplinkinių reakcija, ji vis dėlto atsirado. Pašnekovė prisiminė atvejį, kai atėjusi susitarti dėl praktikos, sulaukė kandžių replikų ir abejonių jos kompetencija.
„Baimės dėl to, kad tai vyriška sritis, iš pradžių nebuvo labai stiprios. Tačiau vėliau, jau susidūrus su diskriminacija, jos atsirado. Buvo keli tokie atvejai, bet vienas įsimintiniausias – kai man buvo 19 metų, po mokyklos, vasaros atostogų metu. Galvojau, kad nenoriu šiaip nieko neveikti, todėl susiradau vieną mažą servisą, tokį garažiuką, ir nusprendžiau nueiti pasiprašyti praktikos – kad galėčiau ten praleisti vasarą.
Kai atėjau, į mane labai keistai pažiūrėjo. Iš pradžių jie, atrodo, pagalvojo, kad čia mano draugas nori ateiti praktikos. O tada atsiradau aš ir prasidėjo klausimai: kiek man metų, ką moku, ar tikrai čia dirbsiu, ar sugebėsiu ką nors... Iškart pasakė, kad pas juos nėra kur persirengti, kad dirba tik vyrai, kad jiems reikia greitai dirbti ir uždirbti pinigus. Visas pokalbis buvo su tokiu nenoru. Tą akimirką buvo labai sunku – atrodė, kad tuoj apsiverksiu.
Po to įvykio atsirado didelė baimė. Pradėjau galvoti, kad visur, kur tik eisiu – į servisą ar praktiką – visi žiūrės keistai. Atrodė, kad mane vertins ne kaip žmogų, o kaip „merginą šitoje srityje“, ir kad nuolat kabinėsis. Ypač buvo jausmas, kad jei padarysiu klaidą, ji bus iškart nurašyta tam, kad esu moteris. Nors realiai visi mechanikai daro klaidų, bet merginoms dažnai tai priskiriama lyčiai“, – teigė ji.
Paklausta, kaip pavyko išlaikyti stiprybę ir nepasiduoti, mergina išskyrė savo charakterį bei didžiulį norą įrodyti sau ir kitiems, kad svajonių įvairiose srityje galima siekti nepaisant lyties.
„Jei kažko imuosi, einu iki galo. Suprantu, kad be stipraus charakterio tokioje srityje būtų labai sunku. Taip pat labai didelis noras įrodyti sau, kad galiu, ir meilė šiai sričiai. Kuo daugiau bandai, tuo labiau tai įtraukia – norisi tobulėti, įgyti daugiau žinių, tapti profesionalesniu.
Be to, mechanika yra labai plati sritis. Todėl vis keičiau darbo vietas, ieškojau savęs, bandžiau skirtingas kryptis. Iki šiol dar ieškau, bandau tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, nes visur įdomu. Kai turi tikslą, tiesiog eini jo link ir nepasiduodi“, – pažymėjo Viktorija.
Patirtis užsienyje
Nors jos kelyje pasitaikė minėtų nemalonių patirčių, ji sulaukia ir daug geranoriškų pasiūlymų. Vienas tokių – galimybė dirbti užsienyje.
„Buvo ir priešingų patirčių – vietų, kur mane labai norėjo priimti. Iki šiol sulaukiu pasiūlymų dirbti, kvietimų prisijungti. Iš pradžių viskas prasidėjo nuo socialinių tinklų. Mane susirado per TikTok. Iš pradžių rimtai nepriėmiau, bet vėliau nusprendžiau atrašyti. Galiausiai susiskambinome, o aš pasiūliau susitikti gyvai, nes norėjosi pamatyti žmogų, o ne tik bendrauti žinutėmis.
Taip atsirado galimybė vykti į Italiją. Jie viską papasakojo, pasiūlė atvažiuoti kelioms savaitėms, pasižiūrėti, kaip viskas vyksta, ir tada nuspręsti. Nors atrodė rizikinga – nepažįstami žmonės, kita šalis – bet nusprendžiau pabandyti. Nuvažiavau, išbandžiau save, teko paremontuoti automobilį, pasižiūrėti savo gebėjimus. Patirtis buvo gera, bet su tais žmonėmis nesusiderinome dėl tam tikrų niuansų, pavyzdžiui, komunikacijos ir konkretumo. Vis dėlto nė karto nesigailėjau – tokie sprendimai duoda labai daug patirties“, – paaiškino ji.
Nors planas su Italija nepasisuko taip, kaip norėjosi, neilgai trukus V. Sučkova gavo dar vieną progą – jai pasiūlė dirbti Islandijoje. Šiuo metu pašnekovė ten dirba sezoninį darbą ir džiaugiasi dėl galimybės išbandyti save.
„Po to atsirado kita galimybė – Islandija, ir ji taip pat buvo visiškai netikėta. Vienas sekėjas parašė dėl automobilio remonto. Pradėjome bendrauti, jis papasakojo, kad dirba Islandijoje, ir pasiūlė atvykti sezono darbui. Iš pradžių nežiūrėjau rimtai, bet vėliau pagalvojau – kodėl gi ne. Paprašiau, kad pakalbėtų su savo vadovu. Iš pradžių buvo abejonių, nes esu mergina, o tokioje srityje ten dirbusių moterų beveik nebuvo. Be to, darbas labai fiziškai sunkus.
Vis dėlto pavyko įrodyti, kad galiu susitvarkyti. Atvykau, jau dirbu porą savaičių, ir kol kas visi patenkinti. Tai buvo puiki galimybė išbandyti save tiek fiziškai, tiek psichologiškai – nauja šalis, nauja aplinka, išėjimas iš komforto zonos. Viskas įvyko visiškai spontaniškai, be išankstinio plano, bet būtent tai ir žavi – niekada nežinai, kur atsidursi, jei nebijai rizikuoti“, – šyptelėjo V. Sučkova.
Kasdienybė servize ir atlyginimas
Dabar jos kasdienybė Islandijoje yra itin intensyvi – darbas trunka šešias dienas per savaitę, nuo ryto iki vakaro.
„Darbas prasideda 8 ryto, o sezono metu pagrindinė veikla – padangų montavimas. Skirtingai nei Lietuvoje, kur klientai registruojasi iš anksto, čia – gyva eilė. Žmonės tiesiog atvažiuoja ir laukia, todėl srautas yra nuolatinis: viena mašina išvažiuoja, kita iškart įvažiuoja.
Dirbame po du žmones prie vieno keltuvo, be sustojimo. Pertraukos beveik nėra – jei pavyksta pavalgyti, tai per 5–10 minučių. Darbo diena trunka 10–13 valandų. Geriausiu atveju baigiame apie 19 val., bet dažnai dirbame iki 20 ar net 21 val. Taip dirbame nuo pirmadienio iki šeštadienio, tik šeštadieniais diena šiek tiek trumpesnė“, – kalbėjo mergina.
Jos teigimu, automechanika – labai perspektyvi ir gerai apmokama sfera, o kalbant apie darbą užsienyje, ten užsidirbti galima dar daugiau.
„Uždarbis labai priklauso nuo vietos ir paties žmogaus. Užsienyje galima uždirbti gerokai daugiau – pavyzdžiui, Islandijoje atlyginimai daug didesni nei Lietuvoje, bet reikia nepamiršti, kad ir pragyvenimas ten kelis kartus brangesnis. Lietuvoje taip pat galima neblogai uždirbti, ypač jei dirbi ne tik servise, bet ir papildomai – garaže, su pažįstamais klientais ar po darbo.
Dar labai svarbu, kaip apmokamas darbas – ar valandiniu atlygiu, ar už atliktą darbą (už automobilį). Man asmeniškai labiau patinka mokėjimas už atliktą darbą, nes tai suteikia daugiau motyvacijos: kuo daugiau padarai, tuo daugiau uždirbi“, – sakė Viktorija.
Kelione dalijasi socialiniuose tinkluose
Kaip anksčiau minėjo pati pašnekovė, savo profesijos kasdienybe ir užkulisiais ji dalijasi socialiniuose tinkluose. Viskas prasidėjo tada, kai ji įsigijo savo transporto priemonę.
„Kai nusipirkau savo pirmą automobilį, dar labiau sustiprėjo meilė automobiliams. Pradėjau jį fotografuoti, filmuoti, dalintis. Socialiniai tinklai man tapo tarsi kūrybos forma – kaip kiti piešia ar rašo, taip aš išreiškiu save per turinį.
Vėliau, kai pradėjau dirbti servise, ten su vadove taip pat pradėjome filmuoti. Žmonės pradėjo žiūrėti, atpažinti, ir tada kilo mintis – kodėl neparodyti daugiau? Kai jau turėjau savo garažą, nusprendžiau pradėti rodyti, ką realiai darau“, – aiškino ji.
Viktorija neslėpė, kad iš pradžių rodytis viešai jai buvo išties nedrąsu, tačiau vėliau ji pajuto, kad žiūrovai pasisemia žinių, o tai merginą motyvavo nemesti šio pomėgio.
„Iš pradžių buvo nedrąsu – net savo balsą buvo sunku įkelti. Keldavau vaizdo įrašus tik su muzika. Vėliau perlipau per save ir pradėjau kalbėti. Buvo minčių, kad dar esu jauna, neturiu tiek patirties, kad galėčiau kažką mokyti. Bet laikui bėgant pamačiau, kad žmonėms tai įdomu.
Net ir vaikinai rašydavo, kad jiems naudinga, kad kažko išmoksta. Tai paskatino dalintis daugiau – ypač tokia informacija, kuria esu visiškai tikra. Lankiau įvairius mokymus, pavyzdžiui, Inter Cars organizuojamus kursus, kur rodo, kaip turėtų dirbti profesionalai. Pastebėjau, kad realybėje ne visi laikosi tų standartų, todėl norėjosi parodyti „teisingesnį“ darbo būdą. Dabar filmavimas tapo gyvenimo dalimi. Kai tik važiuoju į garažą, stengiuosi filmuoti“, – teigė automechanikė.
Pasak V. Sučkovos, keldama turinį į socialinius tinklus ji sulaukia įvairių reakcijų. Pradžioje ji buvo pastebėjusi, kad neigiamų komentarų būdavo daugiau nei teigiamų, tačiau laikui bėgant situacija pasikeitė.
„Pradžioje buvo labai daug neigiamų komentarų. Bet laikui bėgant situacija labai pasikeitė. Dabar apie 80% komentarų yra pozityvūs – žmonės palaiko, giria, dalijasi patarimais iš savo patirties.
Aišku, visada atsiras ir tokių, kurie kabinėjasi ar kritikuoja be priežasties. Bet dabar daug daugiau yra palaikymo ir konstruktyvių komentarų, o tai labiausiai motyvuoja tęsti“, – išskyrė Viktorija.
Ateities planai ir prognozė
Paklausta, kur save mato ateityje, mechanikė sakė dar nesanti apsistojusi ties vienu konkrečiu variantu.
„Esu žmogus, kuris nelabai planuoja į priekį – gyvenu labiau šia diena. Gyvenimas kažkaip pats sudėlioja aplinkybes, atsiranda galimybės, ir aš tiesiog jas išbandau.
Dėl užsienio – dar nežinau, kaip viskas susiklostys. Ten tikrai yra gerų galimybių, ypač finansiškai, bet tuo pačiu traukia ir Lietuva, ypač Vilnius, iš kur esu. Norėčiau labiau specializuotis – pavyzdžiui, labai domina BMW automobiliai ir darbas su jų varikliais.
Taip pat turiu savo garažą, todėl kartais kyla minčių dirbti ant savęs – gal derinti darbą servise su papildomu darbu garaže. Ir, aišku, socialiniai tinklai išlieka svarbi dalis – norisi toliau auginti savo veiklą, nes jau atsiranda bendradarbiavimo pasiūlymų, reklamos“, – atviravo V. Sučkova.
Nors Viktorija automechanikos srityje – viena iš nedaugelio moterų, anot jos, panašu, kad situacija po truputį keičiasi. Pašnekovė prognozavo, kad ateityje tikriausiai pamatysime kur kas daugiau moterų servizuose.
„Man atrodo, kad moterų šioje srityje tik daugės. Jau dabar pastebima pokyčių – pavyzdžiui, profesinėse mokyklose atsiranda daugiau merginų. Kai aš mokiausi, mūsų buvo viena ar dvi, o dabar auklėtojas sakė, kad ateina 5-7. Net mokytojai sako, kad galbūt ir mano pavyzdys kažkiek paskatino kitas pabandyti.
Pati buvau įvertinta kaip metų mokinė, dalyvavau konkursuose, buvo įvairių viešinimų, todėl tikėtina, kad kažkam tai tapo įkvėpimu. Nors asmeniškai dar nesu sutikusi daug merginų, dirbančių servisuose, bet užsienyje jų tikrai yra daugiau. Todėl įdomu stebėti, kaip viskas keisis ateityje“, – dalijosi mergina.
Žinutė kitoms merginoms
Ji taip pat perdavė įkvepiančią žinutę visoms merginoms, svajojančioms apie jos profesiją:
„Merginoms, kurios svarsto apie šią sritį, norėčiau pasakyti labai paprastai – jei jaučiate trauką, tiesiog bandykite. Nebijokite, ką pagalvos kiti. Labai dažnai žmonės atsisako svajonių vien dėl aplinkinių nuomonės, bet gyvenimas yra per trumpas tam.
Blogiausia, kas gali nutikti – pabandysite ir suprasite, kad tai ne jums. Bet bent jau nebus gailesčio, kad neišbandėte. Daug blogiau po daugelio metų galvoti: „norėjau, bet neišdrįsau“. Todėl svarbiausia – daugiau drąsos, tikėti savimi ir eiti savo keliu.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
