„Man-go“ narė Rima prakalbo apie ją kankinusią ligą: simptomus jaučia iki šiol

Įveikti valgymo sutrikimą – tai lyg susikauti su labai stipriu priešininku. Rima Petrauskytė-Paulauskienė nugalėjo nervinę anoreksiją ir bulimiją.

Rima Petrauskytė  (nuotr. TV3)

Tačiau tai nebuvo lengva,  aplinkiniai vertė slėptis, skatino atsiriboti, stiprino kaltės ir gėdos jausmą. Vienas sunkiausių žingsnių tokioje situacijoje – pripažinti pačiai sau, kad nesusitvarkysi ir tau reikia pagalbos. 

Ilgametė grupės „Mango“ atlikėja Rima Petrauskytė-Paulauskienė maždaug 25-erių susirgo nervine bulimija.

Intensyviai koncertuodavusi atlikėja po truputį tolo nuo šeimos, draugų, nesiklostė santykiai su tuometiniu partneriu, o didžiausią džiaugsmą teikdavo valgymas. Tačiau pavalgiusi imdavo jausti sąžinės priekaištus ir  kaltę, tad norėdama atsikratyti perteklinių kalorijų sukeldavo vėmimą. Prasidėjo skrandžio, gerklės, galvos skausmai, sutriko hormoninė sistema. Nors svoris labai stipriai nesikeitė, Rima suprato, kad be gydytojų pagalbos neišsivers.

„Ši liga neturi aiškaus apibrėžimo, nėra ašku, kada ji prasideda ir kada pasibaigia. Ta liga prasidėjo, kai gyvenimo tempas buvo labai didžiulis ir neliko laiko sau. Viskas priklauso, kaip žmogus tvarkosi su savo vidumi, psichologine būsena, man buvo sunkus ir įtemptas laikas, kai koncertuodavau keturis kartus per savaitę, nebuvo laiko pailsėti, dar studijavau, mažai miegodavau. Buvau jauna, po koncertų norėdavau išlėkti su draugais į miestą, būdavo, kad ir iki paryčių leisdavau laiką, tuomet šiek tiek nusnūsdavau ir vėl viskas iš pradžių. Manau, tai buvo ir fizinis, ir psichologinis išsekimas“, – apie ligos pradžią pasakojo Rima.

REKLAMA

Moteris prisipažįsta, kad lankytis pas psichoterapeutą ji neturėjo laiko ir tai laikais būdavo gėda prašyti profesionalų pagalbos: „Ieškojau, kaip galėčiau nurimti, man padėjo valgymas. Kai žmogus valgo, jis apie nieką negalvoja ir nesiblaško, tai buvo geriausias kelias pabūti su savimi ir nurimti. Svoris ėmė didėti, tai man labai nepatiko, buvau scenos žmogus ir turėjau atrodyti nepriekaištingai. Prasidėjo vėmimai, maisto šalinimas, norėdavau nusiraminti, valgydavau, tada suprasdama, kad per daug suvalgiau – viską išvemdavau. Viskas atrodė lyg užburtas ratas neturintis pabaigos.

Laiko sustoti ir suvokti, kas vyksta – nėra, pagalbos prašyti taip pat nejauku, atrodė, kad pasuks pirštą prie smilkinio ir sakys, kad išsigalvoju. Tai tapo savotiškas savęs naikinimas, pradėjau vartoti vaistus, kurie varė skysčius iš organizmo. 2008-aisiais mūsų grupė nusprendė išsiskirti, aš buvau visiškai išsekusi, norėjau sustoti, man reikėjo ramybės. Ta pertrauka, padėjo atsistoti ant kojų, nurimti.“ 

Rima suprato, kad be gydytojų pagalbos neišsivers: „Mano kūnas ėmė siųsti ženklus, sutriko hormonų gamyba, sutriko mėnesinių ciklas, prasidėjo širdies permušimai, supratau, kad kažkas ne taip. Kreipiausi į gydytojus ir mes pradėjome gydymą nuotoliniu būdu, nes dar turėjau koncertuoti.

Dabar save labai gerai pažįstu, jei pradedu norėti maisto – vadinasi man reikia poilsio. Potraukis maistui išliko iki šiol, jei esu nelaiminga, suirzusi iškart noriu valgyti, tačiau aš viską galiu kontroliuoti. Pradedu galvoti, ieškoti, kas man kelia nerimą ir stengiuosi tai sutvarkyti. Išmokau gyventi balanse ir stengtis išlikti rami, nebeleidžiu bereikalingo streso į savo gyvenimą. Stengiuosi atrasti komfortą ir turėti vidinę ramybę.“


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų