Apie tai, kaip juos skriaudžia tėvai – suverenai, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Aurelija Zacharevičienė ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.
Ponia Zacharevičiene, bendrai vertinant, kaip vaikų atskyrimas nuo jų bendraamžių, mokyklos nelankymas, vaikų išsivežimas iš gerovės centro paveikia vaikus?
A. Zacharevičienė: Visų pirma, kodėl vaikas turi eiti į mokyklą? Todėl, kad tai yra natūrali raida ir vaikas turi praeiti tam tikrą kelią, jog jis taptų suaugusiu žmogumi. Mokykla yra ta vieta, kur vaikas mokosi ne tik pažintinių, mokomųjų dalykų, bet ir gyvenimiškų.
Kartais būna tokia nuostata, kad mokykloje vaikai yra ruošiami gyvenimui, bet iš tiesų vaikai mokykloje gyvena. Jie ten mokosi kurti santykius su kitais, kelti tikslus ir jų siekti, mokosi sąmoningumo, kritinio mąstymo.
Vienas svarbiausių dalykų, apie ką mes kalbame, tai – socialinės, emocinės kompetencijos. Kokią žinią gauna vaikai, kai jie yra paimti? Viena žinia – tėvai suteikia saugumą, bet kita žinia – viskas aplinkui yra nesaugu. Nors taip nėra.
Jeigu tėvai nenori, kad jų vaikas būtų mokomas ugdymo įstaigoje, tai viena iš alternatyvų yra ugdymas namuose. Kita alternatyva – ugdymas šeimoje, kai tėvai kreipiasi į tam tikras įstaigas. Be abejo, patys tėvai turi taip pat gauti tam tikrą pažymą iš vaiko teisių ir tada specialistų komisija vertina, ar toks vaikas gali būti ugdomas šeimoje.
Atsižvelgiant į aptariamų vaikų amžių, ar jie jau gali turėti susiformavusią neigiamą nuomonę apie mokyklą, kitas valstybės institucijas, norą būti nepriklausomi?
A. Zacharevičienė: Vaikai gali būti perėmę tokias tėvų nuostatas, nes patys artimiausi žmonės vaikams yra tėvai. Jie perduoda vertybes ne tik žodžiais, bet ir savo elgesiu. Tas elgesys yra arba atsakingas, arba ne.
Ponia Skuodiene, ar šią situaciją pavadintumėte išskirtine? Ta prasme, kad Lietuvoje tokių atvejų nedaug?
I. Skuodienė: Taip, sakyčiau taip. Savo vaikų pagrobimas, taip, tai yra išskirtinė situacija ir netinkamas bei traumuojantis elgesys savo vaikų atžvilgiu. Tos situacijos nėra itin dažnos. Būna, kad šeimos susiduria su įvairiais iššūkiais ir nepavyksta suteikti pagalbos, todėl vaikai yra atskiriami, bet tada tėvai priima pagalbą ir tai supranta bei stengiasi pakeisti savo elgesį.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
