Šabran su lietuviu vyru susipažino jos gimtojoje šalyje. Prieš dešimtmetį porą ten suvedė darbas – abu dirbo šachmatų treneriais. Kai vyras ėmė rodyti dėmesį, iranietė sutriko, tačiau galiausiai pasidavė jausmams.
Vyras esą planavo likti gyventi Irane, o kad įteisintų santuoką, pora perėjo kryžiaus kelius. Reikėjo sutvarkyti begalę dokumentų ir procedūrų, kol galiausiai jiedu tapo vyru ir žmona. Sutuoktiniai Irane praleido 4 metus, tačiau santykius ėmė temdyti nuolatiniai konfliktai, o – kaip vėliau sužinojo Šabran – vyro darbo sutarties terminas taip pat ėjo į pabaigą, tad jis nusprendė grįžti į Lietuvą.
„Į Lietuvą atvykome atostogoms. Kitaip jis negalėjo gauti mano sutikimo atvykti čia, todėl atvykome kartu. Mes pykomės, buvo nesutarimai dėl jo giminių. Jis pasakė – viskas, aš lieku čia. Jeigu nori pasilikti – lik, jeigu ne – skiriamės. Tiesą sakant, kai tik susipykdavome, jis grasindavo skyrybomis“, – pasakojo Šabran.
Atvykusi į Lietuvą, moteris suprato, kad uošviai jos nelaukia ir nenori pripažinti. Esą nepritarimą šiai santuokai žmonės išreiškė ir anksčiau, tačiau marti iš Irano tikėjosi, kad ilgainiui vyro giminės sugebės ją pamilti.
„Bėgo laikas – 6 mėnesiai, metai, 2 metai... Niekas nesikeitė. Tik atvykus, jie nerodė jokios pagarbos mano atžvilgiu. Atvykus vyro sesuo net nepasisveikino. Tačiau vyro paprašyti jie stengėsi bendrauti. <...> Buvo ir fizinis smurtas. Vieną kartą per susistumdymą jis sulaužė man nosį“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi Šabran.
Kai moteris laukėsi, ją nežinia kodėl 40 dienų laikė užrakintą uošvių namuose, o po to išvežė į psichiatrinę ligoninę. Laimė, gydytojai paaiškino žmonėms, kad Šabran viskas gerai.
Apie tai, kad vyras nori skyrybų, moteris sužinojo trumpam grįžusi į Iraną. Nors šeimoje buvo daug nesutarimų, apie skyrybas jie nė nekalbėjo. Žmona vis tikėjosi, kad sutuoktinis atsitokės ir vėl bus tas žmogus, kurį ji pamilo.
„Kai aš grįžau į Iraną, jis nuėjo ir padavė skyryboms. Prieš 6 metus. Aš pripažįstu, mane apakino meilė“, – sakė moteris ir pridūrė, kad nelaiminga santuoka nebuvo vienintelis likimo pasiųstas išbandymas. Šabran turėjo keturis persileidimus.
Tačiau Šabran vis dar yra teisėta lietuvio žmona. Skyrybos sudėtingos taip pat kaip vedybos. Irane negalioja skyrybos, kurios įvyko kitoje šalyje. Sutuoktinis esą nesutinka nė piršto pajudinti, kad visi skyrybų reikalai būtų sutvarkyti abiejose šalyse.
„Irane aš vis dar būčiau jo žmona. Jeigu norėčiau pasiimti paskolą, jeigu paveldėčiau žemės po tėvų mirties, jeigu norėčiau nusipirkti namą, ištekėjusios moters statusas yra visai kitoks, nei vienišos ar išsiskyrusios. Negalėčiau sukurti kitos šeimos, būtų labai sunku“, – kalbėjo Šabran.
Daugiau istorijos detalių ir kaip Šabran sutiko padėti Seimo narys Tomas Tomilinas, pamatykite vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
VISĄ LAIDĄ ŽIŪRĖKITE ČIA:
Laidą „TV Pagalba“ žiūrėkite kiekvieną darbo dieną 16:30 per TV3 televiziją.
Straipsnis parengtas pagal TV3 televizijos laidą „TV Pagalba“.
Bet, kodėl jos giminaičiai Irane "nepasišneka iranietiškai" su tokiu vyru. Manau, maža nepasirodytų su pridėtu peiliu prie sėklidžių... Ten visai kitaip tokie "giminių" reikalai tvarkomi.
Virginijus Grabliauskas mane apgaudinėja prieš penkerius metus ir gyvenant su ketvirta moterimi Agne Tumaite, tai kuo skiriasi mula musulmonėje? jie taip pat imasi žmonos 4 , mano vaizdo įrašas nebuvo tikras , kad lietuviai blogi ,
jie tikrai geri, grazi širdis, nukentėjo nuo Tarybų Sąjungos terorizmo, čia gyvena daug užsieniečių ir, mano asmenine patirtimi, lietuviai yra geri, norėjau nutraukti tylą, pasakyti savo gyvenimo faktą, žmogaus teisių paieška, moters teisė gintis aš teisus, nenorėjau būti auka, nenoriu, kad jis daugiau piktnaudžiautų mano meile, mano ištikimybe prieš save, aš nustojau kantrybę ir nusiėmiau kaukę nuo jo veido! dešimt metų jis įžeidinėjo mano šalį, kurioje gyvena apie septynerius metus, bet aš niekada neįžeidžiau jo šalies, jo religijos, nes iš savo tėvo sužinojau, kad žmogus su šaknimis, turintis žmogišką jausmą neįžeis kitų religijų ar tautų!
Lietuviu giminems savos neitinka ir zmones papletkins apie svetimas kulturas ir kitu nelaimes, net nemirkteleja.
Kokia bebutu skaudi istorija, ja paviesinus atsiras kritiku ir pasiepeliu.
Dar senais laikais Vilniuje sutikau ukrainiete, kuri istekejo uz lietuvio karininko, ideliai ismoko lietuviu kalba, dirbo ir visaip bande prisitaikyti. Lietuviams neitiko, neistvere ir turejo isvykti.
Lietuviai nera geresni uz kitus netikusius vyrus. Viena zeme, visur panasus blogis ir tik geris mus dar kartais nustebina.
Meile ne vienam dave skaudu patyrima. Tikiuosi tau geri lietuviai pades, o savi taip pat. Laikykis
