Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Viena didžiausių geležinkelio katastrofų Lietuvos istorijoje
„Na va ta kapavietė…“ – rodo ne vienerius metus nediduką kapą Taipūnų kapinėse kartu su vyru prižiūrinti Valė Krizonienė.
„Čia prieš keletą metų… Vyrui sakau: „va, įdomu, koks čia vaikelis palaidotas?“ – svarstė kapą prižiūrinti senjorė Valė Krizonienė.
Ir išgirdo moteris, kad visai ne kūdikis čia ilsisi, o palaidotos prieš 51 metus, 1975 metais balandžio 4 dieną, vienoje didžiausių Lietuvos istorijoje geležinkelio katastrofų Žasliuose, žuvusių žmonių kūnų dalys. Tą baisią balandžio 4 dienos pavakarę šimtai žmonių vyko iš Vilniaus į Kauną. Dauguma studentai. Nusiteikę, kad ir tyliai paminėti atvelykio. Tik namus pasiekė anaiptol ne visi.
Ties Žasliais, keleivinis traukinys atsitrenkė į krovininio traukinio cisterną. Joje – 50 tonų benzino. Vagonai su žmonėmis užsidegė akimirksniu, išsigelbėti pavyko, kaip įvykio liudininkai sakė Lino Sabaičio filme, retam. Nors sovietų valdžia tepaskelbė – esą žuvo vos 14 žmonių.
„Oi, čia žuvo daug. Kai tas draugas iš Žaslių buvo, jis aišku vėliau atėjo, tai sakė sėmė šakėmis žmonių kaulus…“ – prisiminė išsigelbėjęs traukinio keleivis Kęstutis Maselskas.
Surinkinėjo palaikus tuomet Ruklos kareiviai.
„Ir stovinčių sudegusių, taip žmogus sudegęs, kaip pasakyti, viduriai, kaulai, dantys likę. Baisus vaizdas. Aš negaliu nei pasakot nei…“ – pasakojo ugniagesys gelbėtojas Vaclovas Akmantavičius.
Slaptai palaidojo kūno dalis
Kad ir kaip kariai rinko palaikus, surinkti pavyko ne visus. Senjorė Valė kartu su vyru ir prižiūri kapą, kur palaidotos rastos žuvusiųjų kūnų dalys. Jas tyliai, atokiau nuo sovietų valdžios akių, katastrofos dieną palaidojo jos uošvis Mykolas, prieš mirtį apie tai papasakojęs savo sūnui.
„Tvarkė, žiūrėjo įvykio vietą tą. Ir pastebėjome, kad dalių kai kurių žmonių yra. Ypač smegenys. Nes nepastebėjo turbūt, nesurinko iki galo. Tai sako atiduoti šunims ėsti negražu, ėmėme ir surinkome, ir tyliai atnešė čia“, – aiškino kapą prižiūrintis senjoras Jonas Krizonis.
O dabar, visai šalia to kapelio, jau nuo 2008 metų ilsisi ir tas pats žmogus, kuris tuoj po katastrofos ir padėjo laidoti žuvusiųjų palaikų fragmentus. Ir ilgus dešimtmečius, kol buvo gyvas, pats tą kapavietę ir prižiūrėjo. Bet slapčia, kad niekas nežinotų.
„Tada buvo nelegalu. Kišimasis į svetimus reikalus“, – minėjo J. Krizonis.
Geležinkelio katastrofa nusinešė arčiau 100 gyvybių
Bet nė kiek neabejojo, kaip sako Mykolo Krizonio sūnus, kad žuvo tuomet visai ne 14, o tikrai gerokai daugiau, šimtai žmonių.
„Jis man pasakojo... Įsivaizduok, vagonas, ir iki pusės pelenų yra. Tai kas, suolai tuomet sudarė pusę vagono pelenų?“ – kalbėjo J. Krizonis.
Senjorų pora ieško per katastrofą paskelbtų dingusiais be žinios artimųjų, kurie galbūt norės Lapkričio 1-ąją degti čia žvakutes, ir turėti bent kažkokį savo žuvusio artimojo kapą.
„Ir žinot, artimiesiems yra manau labai sunku, kada neturi kur... Išėjo, išvažiavo ir neliko“, – pridūrė V. Krizonienė.
Prašo ir vietos valdžios dėmesio senjorai, kad ši kapavietė nebūtų pamiršta. Tik Žaslių seniūnė beda pirštu, esą katastrofos vietoje žuvusiųjų atminimas jau įamžintas – yra du mediniai paminklai. Ar iškils dar vienas šioje vietoje, valdininkė žadėti neskuba. Mat seniūnija apie šią kapavietę nežinojo nieko.
„Mes pasižiūrėsime koks tas liudijimas, kad tai nebūtų sakykim kažkokia istorija iš lūpų į lūpas. Kad gal turi kažką, už ko mes galime užsikabinti“, – tikino seniūnė Jolanta Gincienė.
Ir tada, kaip sakė seniūnė, gali būti, kad ir čia iškils paminklas.
Daugiau apie tai sužinokite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
