Vladimirui Ivanovskiui 73-eji, bet dažnas jam galėtų pavydėti stiprybės ir valios. Ornitologas į aukštą eglę lipa Baltarusijos Vitebsko regione, į Rytus nuo Lietuvos sienos. Lipa ne savo malonumui – čia viršuje su juo labintis priverstas mažasis erelis rėksnys. Vladimiras nuramina lizdo šeimininką, šiam ant galvos užmetęs savo kepuraitę. O tuomet vanaginių šeimos narį sužieduoja ir atsisveikina.
Vladimiras sako, kad Baltarusijos plėšriais paukščiais rūpinasi visą savo gyvenimą. Štai dar vienas jo draugas gyvatėdis arba kitaip – gyvatinis erelis, retas paukštis. Ir Lietuvoje sutinkamas vis rečiau. Pasak ornitologo, taip yra dėl intensyvaus miško ūkio.
„Baltarusijoje labai intensyvus miškų ūkis. Mūsų miškai sparčiai jaunėja ir tiems plėšrūnams, kurie krauna lizdus medžiuose, vis sunkiau ir sunkiau rasti sau vietą“, – sako ornitologas Vladimir Ivanovskij.
Todėl vyras padeda padangių plėšrūnams susirasti namus – įsiropštęs į aukštumas įrengia jiems patogias lizdų krovimo vietas.
„Pradedame antrą darbų etapą. Dabar konstruosime pagrindą žuvininko lizdui“.
Lizdus tokie ereliai kraunasi ant tiesių aukštų pušų, o brandžių medžių Baltarusijoje kasmet vis mažiau.
„Štai ir viskas, vaikinai. Lizdas paruoštas. Kad tik jis patiktų žuvininkui. Man asmeniškai patinka. Jei būčiau žuvininkas, aš čia įsirengčiau.“
Per savo gyvenimą vyras sako įrengęs jau 695 tokius įvairaus dydžio lizdus.
„Skaičiuojant visus plėšrius paukščius, vidutiniškai apgyvendinti 35 proc. mano lizdų. Tai labai aukštas užimtumo procentas. Nežinau, kam pavyko daugiau“, – pasakoja V. Ivanovskij.
Beje, dirbtinių lizdų gamyba ereliams džiaugiasi ir Lietuvos ornitologai. Štai įvairiose mūsų šalies vietose per pastaruosius dvejus metus žuvininkams buvo įkelti 8 lizdai, o šiemet ornitologams juos patikrinus trijuose aptikta jauniklių.
