TV3 žinių „Dienos komentare“ istorikas atsakė, kuris yra tikrasis Vilniaus aukso amžius ir ko dar turėtume siekti.
Profesoriau, puikiai įsivaizduojame dabartinių vilniečių kasdienybę, bet, jeigu nusikeltume į Gedimino laikus, ką veiktų eilinis vilnietis ar vilnietė šiandien prieš 700 metų?
Tokią miglotą dieną jie ieškotų šviesos, kur geriau apsišviesti, nes, kaip žinia, elektros dar nebuvo, todėl aš manau, kad rūpintųsi šviesa ir šiluma. Bjaurus oras, dargana, todėl būtų toks rūpestis, net jei ir šventę sugalvotų.
Kada, jūsų nuomone, Vilnius buvo pasiekęs aukščiausią klestėjimo tašką? Ar tai dabartiniai laikai, ar išskirtumėte kokį kitą istorinį laikotarpį?
Vienareikšmiškai – dabar. Mes niekada negyvenome taip sočiai, niekada negyvenome taip su Europa, niekada nebuvome tokie lietuviški, niekada Lietuva neturėjo tokios kompaktiškos sostinės. Aišku, praradome metropolio didybę, kada Vilnius buvo kažkas ir Kyjivui, ir Didžiajam Naugardui, net satelitinėms, priklausomoms valstybėms.
Šitą praradome, bet nedrįsčiau manyti, kad Vilnius gyvena kuo nors blogiau. Aukso amžių galime prirankioti, bet, mano nuomone, tai neprilygs šiems laikams. Ten buvo tiek daug nelaimės... Duok dieve, kad šiais laikais daugiau pagyventume be nelaimių.
Kas jums labiausiai patinka Vilniuje ir ko jūs palinkėtumėte Vilniui šio jubiliejaus proga?
Nieko daugiau ir gražiau nepridursiu nei Česlovas Milošas, kuris kalbėjo apie Jono Kristupo Glaubico baroką. Nu, suteikime Glaubicui gatvę Vilniaus centre, bet kažkodėl mes rūpinamės trumpalaikiais Smetonos laikų veikėjais ir pačiu Smetona.
Glaubico gatvė yra Tarandėje, bet jis sukūrė tokį barokinį Vilnių, kur ne gėda ir prieš Prahą, ir prieš Romą. Ir dar barokiniai debesys, į kuriuos žiūrime nuo 7 kalvų kaip į amfiteatrą. Man – labai gražu. Tai reikia visada lyginti su Praha ir Roma, Vilnius yra maža Roma, maža Praha.
O daugiau apie Gedimino laikus ir laiškus išgirskite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
