Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kartu su juo diskutavo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jan Maciejevski.
Pone Žalimai, šiam teismo sprendimui, kuris nėra galutinis, jūs išsakėte daug kritikos. Kas jums kliuvo labiausiai?
D. Žalimas: Jeigu reikėtų pradėti gilintis į tą teismo sprendimą, tai reikėtų pakartoti tą pačią mintį – jeigu studentas parašytų tokius dalykus, tiesiog neišlaikytų egzamino. Pradėkime nuo pat pradžių – toks įspūdis, kad teisėja, kuri priėmė šį sprendimą, nieko neišmano apie Lietuvos Respublikos Konstituciją. Konstitucijos 6-asis straipsnis sako, kad kiekvienas, remdamasis Konstitucija, gali ginti savo teises.
Tai teismas atsisakė ginti asmens konstitucines teises, nes pastebiu, kad neginčijama, jog tos pačios lyties asmenų poros pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi būti traktuojamos kaip šeima. Tai reiškia, kad teismas turėjo apginti jų konstitucines teises. Čia valdžių padalijimas niekuo dėtas, tai visiškai ne prie ko, nes teismas yra ta institucija, kuri gina žmogų nuo valdžios savivalės arba, šioje vietoje, nuo valdžios neveikimo, nes ji nepriima reikiamų įstatymų.
Dėl to kyla klausimų, ar teismas apskritai suvokia savo vaidmenį demokratinėje visuomenėje, kada jis nusiplauna rankas, nes tokiu atveju žmogus lieka neapgintas – Seimas neišleidžia įstatymų, teismas nepriima sprendimų motyvuodamas, kad Seimas neleidžia įstatymų. Tai čia vienas iš pagrindinių aspektų, kad teismas atsisako vykdyti teismines funkcijas būdingas demokratinių valstybių teismams, kurios ir skiria jas nuo autoritarinių sistemų teismų.
Štai Baltarusijoje, aš suprantu, ten teismai klauso tik įstatymo, kaip šiame teismo sprendime buvo pacituota. Lietuvos teismas parašė, kad teismas klauso tik įstatymų, bet užmiršo, kad Konstitucijoje yra kitos nuostatos, mano minėtos nuostatos, ir kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra sakęs, jog „klauso tik įstatymo“ negalima aiškinti tik pažodžiui ir formaliai, nes tokiu atveju jokių žmogaus teisių niekada neapginsi, jeigu pagal įstatymą jos yra pažeidžiamos.
Čia yra vienas pagrindinis priekaištas jau nesigilinant į smulkesnes detales. Rusišką komponentą mes jau turime ir čia yra pats didžiausias absurdas. Aš išvis neprisimenu tokio precedento Lietuvos teismų praktikoje, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžiosios kolegijos sprendimą kvestionuotų Lietuvos apylinkės teismas, ir dar tokiu absurdišku argumentu, jog neišklausyta Rusija. Ten yra ir daugiau natų, kurias būtų galima pavadinti rusiško pasaulio natomis. Pavyzdžiui, teismo sprendime yra parašyta, kad galbūt negalima pasikliauti EŽTT sprendimais, nes vienoje iš EŽTT bylų yra pareikšta atskiroji nuomonė, kurioje piktinamasi, jog teismas evoliuciškai traktuoja konvenciją.
Tai šiomis geopolitinėmis sąlygomis pagrindinė kritika EŽTT yra būtent iš Rusijos – konvencija savaime kaip ir yra gerai, bet teismas su įvairiomis žmogaus teisėmis nueina per toli, tame tarpe ir su LBGT teisėmis.
<...> Yra ir smulkesnių netikslumų, pavyzdžiui, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija vadinama tarptautine sutartimi, nors toli gražu tai nėra tarptautinė sutartis, sakoma, kad Lietuvos Respublikoje ji įsigaliojo nuo 2006 metų, kai iš tiesų nuo 1949 ir nuo 1991 metų. Tai daug tokių detalių sudėjus į vieną kyla abejonių ir dėl teisėjos kvalifikacijos, ir dėl šališkumo, nes, ką reiškia paneigti visą EŽTT jurisprudenciją tokiais argumentais. Vargu, ar čia galima pretenduoti į sprendimų objektyvumą.
Pone J. Maciejevski, kodėl jūsų žiniomis nebuvo kreiptasi į Konstitucinį teismą?
J. Maciejevski: Šiuo atveju teismas galėjo kreiptis į Konstitucinį teismą, nes tokiais atvejais Konstitucinis teismas, tikriausiai, yra geriausias pagalbininkas.
Daugiau sužinokite laidoje, esančioje straipsnio pradžioje.
