Europos Komisija giriasi, kad ES finansinė parama padeda išsilaikyti beveik dviem tūkstančiams 2007-2010 metais prekinę žemės ūkio gamybą nutraukusių 55-erių ir kiek vyresnio amžiaus Lietuvos ūkininkų. Ne karšinčiai, o dar pakankamai jauni žmonės įsipareigojo Europos Sąjungai nebedirbti, nelaikyti daugiau kaip vienos karvės.
Kaip kolūkių metais - lieka 1 karvė
ES pašalpa skiriama už tai, kad ūkininkas nutraukia prekinę žemės ūkio veiklą ir beveik visas žemės ūkio naudmenas bei gyvulius perleidžia tinkamam perėmėjui. Į išmokas pretenduojantys asmenys turi įsipareigoti nebedirbti ūkiuose.
Savoms reikmėms leidžiama pasilikti sklypą, kuriame stovi gyvenamieji pastatai, bei žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris paramos gavėjo negali būti naudojamas prekinei produkcijai gaminti. Taip pat leidžiama pasilikti ne daugiau kaip vieną karvę.
Pašalpą iš ES gaunantys buvę ūkininkai nuolat tikrinami. Kasmet kontrolieriai aplanko ne mažiau kaip 5 proc. atsitiktinai pasirinktų ūkių, kurių savininkai įsipareigojo atsisakyti prekinės žemės ūkio veiklos.
Beje, pastaraisiais metais labai madingos ES išmokos už tai, kad Lietuvos žmonės savo laukus apsodina karklais, o ne javus augina. Vien karklų auginimo reklamai Europos Komisija leidžia ES valstybėms išleisti milijonus eurų.
Prie Smetonos buvo kitaip
- Kodėl skatinama tinginystė, - “Respublika" paklausė buvusio žemės ūkio ministro (1994 12 31-1996 12 06) Vytauto EINORIO.
- Kuo mažiau gamini, tuo geriau. Tačiau kuo daugiau žmonių nedirba, tuo mažiau sukuriama darbo vietų, sumokama valstybei mokesčių. Dar suprasčiau, jei pasitrauktų 65-70 metų žmonės. Tarpukario Lietuvoje irgi buvo tradicija senat-vėje ūkį perleisti sūnui, o kitiems vaikams atiduoti dalis. Tačiau tėvas pasitraukdavo ne anksčiau kaip 70-ies ir po to jo žodis dar būdavo svarus.
Ankstyvojo pasitraukimo idėja turėtų skatinti greičiau perduoti ūkį jaunimui, aktyviau diegti naujoves, bet amžiaus riba netikusi.
- Ar ne dėl išmokų didžiuliai žemės plotai apaugę karklais, berželiais?
- Nuo Utenos iki Lazdijų daugiau kaip 200 kilometrų ruožas drenuotos žemės dirvonuoja. Savininkai gauna europines išmokas po 500 litų už hektarą, jas prisiduria prie pensijų ir visai neblogai gyvena. Reikia būti teisingiems ir pripažinti, kad jei ne europinės išmokos, su mūsų valstybės parama žemės ūkiui žemdirbiai nebūtų tiek daug pasiekę. Ne dėl ankstyvo pasitraukimo iš žemės ūkio gamybos kaimo žmonės nebenori dirbti žemės. Kaimui daugiausia žalos padarė mūsų šalyje susiformavusi neteisinga kainų politika.
Kuo daugiau dirbti - tuo labiau skursti
- Per amžius lietuvis žemę dirbo ir tuo didžiavosi. Kas jį iš laukų nuvijo?
- Ūkininkai pamatė, kad kuo daugiau gyvulių laikai, tuo labiau skursti. Už pieno kilogramą perdirbėjai mokėdavo po 30 centų. Jaunimas, supratęs, kad iš žemės ūkio nepragyvens, išlėkė į užsienius. Kaime nebeliko kam dirbti. Štai Molėtų rajonas užaugindavo 10 tūkst. tonų mėsos ir tiek pat bulvių, primelždavo 55 tūkst. tonų pieno. Dabar pieno gamyba nukritusi iki 18 tūkstančių tonų per metus. Kai supirkėjai už kilogramą pieno sumoka po 30-40 centų, kaina savikainos nesiekia, nebeapsimoka karves laikyti. Švenčionyse karvių trečdalis beliko. Vienam kaime būdavo po 70, dabar ganosi 5-6. Dar tragiškesnė padėtis Vilniaus rajone. Iš 25 tūkst. liko tik 4. Klaiku, kad prie sostinės žemės ūkio, galima sakyti, nebėra. Ir viskas dėl netikusios kainų politikos.
- Kartu su nuvarymu nuo žemės nyksta ir mūsų kaimai?
- Kategoriškai to sakyti negalima. Ten, kur derlingos žemės, susiformavo stambūs ūkiai. Žemdirbiai kulia iš hektaro po 7-8 tonas grūdų. Tai realybė, nebe svajonė. Pakruojo, Radviliškio, Joniškio, Vilkaviškio, Šakių rajonuose burzgia traktoriai, kombainai kaip mersedesai - su oro kondicionieriais. Progresas matyti kiekviename žingsnyje. Laukai įdirbti geriau nei Vokietijoje, pieno pramonėje naujausios technologijos, puikūs keliai. Bėda, kad kitoje šalies dalyje gyvenantys smulkūs ir vidutiniai ūkininkai sąlygų įsikabinti neturėjo. Tiesiog nebuvo sukurta jiems palanki teisinė bazė. Reikėjo kitaip tvarkyti žemės ūkį. Dabar pusėje Lietuvos liko tik apleisti laukai ir žemę dirbti atpratinti seniokai, nes jaunimas išvažiavo. Ateityje jį susigrąžinti bus labai sunku.
- Augote gausioje šeimoje. Tėvai turbūt lenkė prie darbo. Ko gali išmokti nuo žemės nuvarytųjų vaikai?
- Mūsų šeimoje buvo paskirstyti darbai ir atsakomybė. Mus mokė pagarbos vyresniems, darbui ir Tėvynei. Dabar kalbame tik apie vaikų teises. Net specialios vaikų teisių tarnybos sukurtos. O kur pareigos, kur atsakomybė? Ar ne dėl jų nebuvimo jaunų vaikinų pilni kalėjimai?
Genė Silickienė
