Rastinėnų vietovardį Vilniaus rajone išgarsino sodininkai mėgėjai. Kelių šimtų hektarų plote sovietmečiu buvo įkurtos kelios dešimtys sodų bendrijų. Įdomaus reljefo šaltiniuota vietovė su kalneliais, užpelkėjusiais upeliais per daugelį metų tapo antraisiais namais tūkstančiams vilniečių.
D. ir Z. Suzanovičiai užpelkėjusį devynių arų sklypą įsigijo daugiau nei prieš penkiolika metų.
Sprendimo nekeistų
„Jei grįžtų metas, kai nusprendėme pirkti sklypą ir kurtis užmiestyje, manau, pasielgtume taip pat, – tikino ponia Danutė. – Išsirinktume tą patį užpelkėjusį sklypą ir pamažu kurtume savo svajonių kampelį. Pamenu, kai rinkomės, kurį sklypą pirkti, abiem patiko užpelkėjęs brūzgynas.
Tai, kad į jį buvo galima įžengti tik su ilgaauliais guminiais batais, mūsų negąsdino: užpylus žemių ant klampaus durpyno galima suformuoti iš visų pusių vandens apsuptą pusiasalį. Beje, pas draugus į svečius plaukiame valtimi. Argi ne Venecija?“
Kiek sunkvežimių statybinio laužo, akmenų, molio, vėliau – juodžemio vežta ir pilta į pelkę, Suzanovičių šeima nebando skaičiuoti. Darbai nesibaigia ir šiandien. Inžinerinį išsilavinimą turintis Z.Suzanovičius vis nebaigia statybų. Tiesa, nuo praėjusių metų rudens jie sūnaus šeimai paliko butą, o patys apsigyveno ten, kur būti nuolat svajojo seniai.
„Ne tik aplink gyvenantieji, bet ir profesionalai statybininkai netikėjo, kad pasistatysiu namą, – prisiminė vyriškis. – Pamenu, atvažiavo specialistai daryti gręžinių poliams ir niekaip negalėjo rasti kieto grunto. Tada teko pasukti galvą, ieškoti išeities. Idėją pasufleravo knygos. Vienoje radau patarimą, kaip ant nestabilaus grunto statyti namą. Sprendimas labai paprastas – blokines atramas reikia sujungti metaliniu karkasu, kuris, vienai pusei pasvirus, tolygiai pakreipia ir statinį. Tiesa, kol kas nepastebėjome jokio pasvirimų ar kitų namelio deformacijos požymių.“
Pernai baigęs priestatą, pastatęs valymo įrenginius, vyriškis jau planuoja vietoj lauko terasos įrengti nedidelį žiemos sodą.
Visko po truputį
Kas už ką bus atsakingas, Suzanovičių pora net nekėlė klausimo. Zigmas stato ir toliau statys, o Danutė puoselėja želdynus. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens pusiasalyje vieni žiedai keičia kitus. Moteris augalus perka, maino, gauna dovanų ir mielai dovanoja kitiems. Iš pradžių abejojo, ar nuolat drėgna žemė augalams patiks, dabar žino, kad beveik viskas auga kuo puikiausiai.
„Mėgstu svogūnines gėles. Jos pirmos pradžiugina pavasarį. Vasarą akį pamalonina vienmečių gėlių žiedai, patinka ir jurginai, lelijos, rožės, vilkdalgiai, – vardijo moteris. – Turime ir sodą, ir daržą. Kaip sakoma, visko po truputį. Puikiai dera svogūnai, agurkai, pomidorus auginu tik skirtus laukui. Kasmet derliumi džiugina kultūrinių spanguolių lysvelė. Priskiname po kelis litrus. Kūčių vakarienei visada turime savų uogų.“
Kas šeimininkas?
Labiausiai sutuoktiniams patinka, kad gyvendami sodo sklype jie jaučiasi patekę į laukinės gamtos prieglobstį.
