Mokslininkai patalpino grupę žiurkių į atskirus narvelius su bėgimo ratais, kuriuose jos galėjo mankštintis. Per šešias dienas buvo išmatuotas kiekvienos žiurkės laikas praleistas bėgimo rate.
Gavę rezultatus mokslininkai suporavo 26 geriausiai pasirodžiusias žiurkes. Lygiai tą patį padarė ir su 26 prasčiausią rezultatą pademonstravusiomis bandymo dalyvėmis.
Naudojant tokį metodą selekcinis procesas buvo tęsiamas tol kol užaugo dešimta žiurkių karta. Mokslininkai nustatė, kad bėgikių žiurkių jaunikliai buvo dešimt kartų labiau linkę mankštintis bėgimo take, nei tingiųjų giminaičių palikuonys.
Norėdami išsiaiškinti tokias paveldimimumo priežastis mokslininkai ištyrė abejų grupių žiurkių raumenų ląstelėse esančia mitochondrijas, kurios yra atsakingos už energetinį aktyvumą.
Misurio koledžo tyrėjo Michaelo Robertso teigimu skirtumai tarp abejų grupių ląstelėse rastų mitochondrijų buvo nežymus, tačiau pavyko aptikti genetinių skirtumų. Anot jo, iš 17 tūkst. genų, esančių vienoje smegenų dalyje, pavyko rasti 36 genus, kurie gali būti atsakingi už polinkį vengti fizinio aktyvumo.
2011 metais vykdytų tyrimų metu buvo aptikti du genai, kuriuos išjungus aktyvios pelės virsdavo tingėjimo čempionėmis.
Šiuo metu M. Robertsas ir jo kolegos stengiasi išsiaiškinti kurie genai motyvuoja imtis fizinio aktyvumo. Jeigu šie tyrimai pasibaigs sėkmingai ir paaiškės, kad panašios genetikos taisyklės gali būti pritaikomos ir žmonėms tuomet gali atsirasti nauja priemonė sprendžiant nutukimo ir mažo fizinio aktyvumo problemą.
Radus tokius genus ir juos aktyvavus žmonėms kiltų nenumaldomas noras išlieti savo energiją sportuojant.
