„Vystantis lietuviškam verslui, augant vietinėms kompanijoms ir kuriantis tarptautinėms, vis labiau siaurėjant atskirų darbuotojų atliekamoms funkcijoms įmonėse, darbas ir jo galutinis rezultatas tiek atitolsta vienas nuo kito, kad dirbantiesiems vis dažniau kyla abejonių, ar tai, ką jie dirba, turi prasmę“, – aiškina portalo CVMarket.lt atstovė Raimonda Tatarėlytė.
Darbai be naudos ir prasmės
Londono ekonomikos mokyklos antropologijos profesorius Davidas Graeberas savo knygoje „Bullshit jobs“ beprasmiu darbu vadina tokias pareigas, kurios iš dalies ar pilnai susideda iš užduočių, kurių vykdymą darbuotojas laiko beprasmišku, nebūtinu ir netgi žalingu. Tai pareigos, kurių išnykimas neturės jokių pasekmių. Dar daugiau – užimantys tokias vietas mano, kad tokių pareigų ir neturėtų būti.
D. Graeberas išskiria penkias beprasmių darbų rūšis: liokajus – tuos, kam moka už tai, kad sukiotųsi apie viršininką kurdami jo kaip svarbios personos įvaizdį; skylių kamšytojus – samdomus tam, kad pataisytų ar panaikintų stambius trūkumus, kurių vadovybė tingi taisyti ar nemoka pataisyti sistemiškai; pedantus, kurie imasi įvairių veiksmų, rengia dokumentus, ataskaitas, kad sukurtų aktyvios veiklos, kurios iš tikro nėra, regimybę.
Dažni įmonėse ir įstaigose užduočių meistrai, kuriuos mokslininkas skiria į du porūšius: nereikalingus viršininkus, vadovaujančius tiems, kam nereikia vadovo, ir nesąmonių generatorius, kuriančius ir deleguojančius įvairias nesąmones kitiems. Netikėta, bet D. Graeberas prie beprasmių darbų dar mini ir įvairius apsauginius.
Nedirbantys dirbantieji
Tačiau manantys, kad beprasmiai darbai koncentruojasi valstybiniame sektoriuje, o privatininkai beprasmius darbus griežtai kontroliuoja, neretai klysta. Privačiose kompanijose darbai be naudos taip pat populiarūs. Ypač tai pasakytina apie bankus, farmacijos ir inžinerijos kompanijas, kuriose, anot D. Graebero, yra nemažai darbuotojų, turinčių laiko savo feisbuko profilio peržiūrai ir įrašų rašymui.
Tiesa, valstybinėse įmonėse pasitaiko, kad tokį beprasmį darbą dirbantys net nepasirodo darbo vietoje. Štai Ispanijoje Kadiso miesto vandens tiekimo komitete dirbančio Choakino Garsijos vadovybė pasigedo tik tuomet, kai sumanė šį apdovanoti už ilgametį darbą. Tik tuomet paaiškėjo, kad pastarasis darbo vietoje nesirodė ištisus 6 metus. Taip pat D. Graeberas pastebi, kad tarp darbininkiškų profesijų tokių darbų praktiškai nėra. Be to, darbo prasmingumas neretai atvirkščiai proporcingas už jį gaunamam atlygiui.
Kiek dirbančių beprasmius darbus
Paties mokslininko vertinimu pasaulyje yra apie 20 proc. darbų, neatnešančių apčiuopiamos naudos. Tačiau kaip parodė visuomenės nuomonės tyrimais užsiimančios kompanijos „YouGo“ apklausa, 2015 m. atlikta Jungtinėje Karalystėje, savo darbą nenaudingu pasauliui laiko net 37 proc. apklaustųjų, t.y. daugiau nei kas trečias. Panašų tyrimą Nyderlanduose atlikusi „Schouten & Nelissen“ gavo dar didesnį skaičių – 40 proc.
„Lietuvoje manančių, kad dirba beprasmį darbą kur kas mažiau – tik 15,3 proc., – vardija CVMarket.lt atstovė, – galima to priežastis, tai, kad didžioji dalis lietuvių dirba nedidelėse kompanijose, kur visi procesai, vykstantys įmonėje, matomi nuo pradžių iki pabaigos. Vakaruose didelių, transnacionalinių kompanijų su daugybe siauras funkcijas atliekančių darbuotojų gerokai daugiau, tad pojūtis, kad dirbama be naudos visuomenei, tik sustiprėja.
Įtakos turi ir daug didesnis verslo vakaruose amžius ir daug labiau įsišaknijusi biurokratija, visa apimantis reglamentavimas. Įdomu, kad iki galo neapsisprendusių, ar jų darbas naudingas ar ne, Lietuvoje yra net 29,8 proc., kai Didžiojoje Britanijoje tokių asmenų kur kas mažiau – 13 proc.“
Kas prasmės ieško dažniau
Kaip parodė tyrimas, lietuviai kur kas kategoriškiau nusiteikę dėl jų dirbamo darbo prasmės, nei lietuvės. Kone 57 proc. vyrų Lietuvoje mano, kad dirba visuomenei naudingą darbą, o 17,5 proc. teigia, kad jų užsiėmimas, už kurį gauna atlyginimą, nėra prasmingas. 51,5 proc. moterų įsitikinusios, kad dirba darbą, reikalingą visuomenei, o 14,4 proc. mano visiškai priešingai. Tačiau darbuotojos dažniau nei darbuotojai abejoja savo dirbamo darbo nauda. Tarp vyrų tokių yra vienas iš keturių, o tarp moterų - viena iš trijų.
Pastebėtina, kad darbo prasmės klausimas labiau kamuoja jaunesnius darbo rinkos dalyvius, kurie greičiausiai dar nėra užtikrinti dėl pasirinkto gyvenimo kelio. Net 61,7 proc. vyresnių nei 30-ies metų darbuotojų dėl savo darbo naudos pasauliui neabejoja, kai jaunesnių tarpe tokių yra tik 45 proc.
