Regina Musnesckienė
Kelmiškė J. Graičiūno gimnazijos dvyliktokė Ieva Banaitytė savo pomėgį pavertė naudingu užsiėmimu. Įkūrė šunų veislyną „Mano Alparis“, dresuoja savo ir kitų kelmiškių šunis, vežioja juos į parodas, kerpa.
Baigė kinologų mokyklą
Prieš porą metų Ieva baigė kinologų mokyklą Vilniaus jaunųjų gamtininkų centre. Į mokyklą įsiprašė dar neturėdama nė keturiolikos metų. Jaunesnių kaip keturiolikos į kinologų mokyklą nelabai nori priimti. Ir konkurencija nemaža. Priėmė tik 30 mokinių nuo 15 iki 23 metų.
Ievai dėl amžiaus padaryta išimtis, nes parašė puikų darbą, sėkmingai išlaikė stojamąjį egzaminą ir atlaikė konkurenciją.
Nuo dešimties metų ji „buvo pamišusi“ dėl šunų. Skaitė apie šiuos gyvūnus visą įmanomą literatūrą. Domėjosi šunų veislėmis, charakteriu, dresūros pamokėlėmis. Tėvai jai prenumeruodavo žurnalų, kiekviena proga dovanodavo knygų apie šunis.
Už dvejų metų mokslą kinologų mokykloje reikėjo mokėti porą šimtų litų. Kas du mėnesiai jaunųjų gamtininkų centre arba Lietuvos veterinarijos akademijoje Kaune vykdavo dviejų trijų dienų sesijos.
Į kinologų mokyklą mergaitę vežiodavo mama Aušra Banaitienė. Jaunųjų gamtininkų centre jos galėdavo apsistoti, sumokėdamos po dvidešimt litų už nakvynę, arba grįžti į Kelmę.
Dėl gaištamo laiko ir išlaidų, pasak Ievos mamos Aušros Banaitienės, šeimoje buvo kilę diskusijų. O kas, jei mergaitė pusmetį palankys kinologų mokyklą ir nusibos?
Tačiau tėvai nusprendė padėti įgyvendinti dukros svajones. Kinologų mokykloje labai gerai buvo įvertintas jos baigiamasis darbas.
Dresūros pamokėlės Šeirai
Senelio Algirdo Jokubausko padedama Ieva prie namų įsirengė šunų dresavimo aikštelę. Pamokėles pradėjo vesti savo Sibiro laikai Šeirai. Po tokių pamokų Šeira laimėjo žurnalo „Didysis šuo“ taurę. Laimėtojos nuotrauka buvo atspausdinta žurnale.
Tačiau Šeirai sunkokai sekėsi socializuotis. Ji blogai jautėsi viešumoje, nemėgo svetimų žmonių. Todėl Ieva nusprendė nekankinti savo didžiojo šuns.
Susitaupė pinigų
Dar prieš baigdama kinologų mokyklą Ieva pradėjo taupyti dresūrai labiau pasiduodančiai retos biglių veislės kalytei. Svajojo įkurti veislyną.
Gimnazistė atsisakė pietų mokykloje, papuošalų, skanumynų ir sutaupė reikiamą sumą. Nusipirko biglę Saldutę. Toks kalytės vardas dokumentuose. Tačiau namuose Ieva ją vadino Sparta.
Kalytę pati dresavo, ruošė parodoms. Sparta pelnė pirmąsias vietas ir diplomus parodose Panevėžyje, Ukmergėje, Tauragėje, Prienuose.
Pasak Ievos, labai svarbu šunį socializuoti, kad jis nebijotų svetimų žmonių, leistųsi apčiupinėjamas, rodytų dantis, grakščiai bėgtų ringe. Parodose labai svarbu šuns eksterjeras.
O Saldutė-Sparta – labai sociali, aktyvi, draugiška. Tai padėdavo pelnyti teisėjų simpatijas.
Veislyno pradininkė
Biglių veislės kalytė Saldutė-Sparta tapo Ievos veislyno pradininke.
Mergaitė visus reikalus tvarko per Šiaulių šunų mylėtojų klubą. Per šį klubą išsiuntė dokumentus Lietuvos kinologų draugijai. Po to veislynas užregistruotas Europoje.
Savo veislyną Ieva pavadino „Mano Alparis“. Europoje labai daug veislynų. Veislyno pavadinime turi būti tarptautinis žodis. Dauguma suprantamesnių žodžių jau užimti. Mergaitei patiko žodis „alparis“. Taip ir pavadino savo veislyną.
Už veislyno registravimą reikėjo sumokėti 100 litų. Kiekvienais metais Šunų mylėtojų klubo nariai moka 30 litų nario mokestį.
Kai Saldutė-Sparta galėjo atsivesti vaikų, ji jau turėjo daugybę įvairiausių titulų. Betrūko vieno, kad taptų Lietuvos čempione. Motinos titulai lemia šuniukų kainą. Kuo daugiau titulų turi kalė, tuo brangesni šuniukai.
Patinėlį Spartai surado Kaune. Kalytė atsivedė šešis šuniukus: tris kalytes ir tris šuniukus. Visi iš karto buvo užsakyti.
Ieva turi savo internetinį tinklapį. Biglės atžalos iškeliavo į Vilnių, Klaipėdą, Šiaulius, o vienas – į Švediją.
Yra išlaidų – yra ir naudos
Didžiąją dalį su veislyno įkūrimu ir jo veikla susijusių išlaidų kol kas sumoka Ievos veiklą palaikantys tėvai.
Už vieną šuniuką Ievai pavyko gauti po pusantro tūkstančio litų. Tačiau prieš tai reikėjo nemažai investuoti. Apvaisinimas kainavo pusantro tūkstančio.
Iki trijų mėnesių šuniukus reikia auginti, maitinti, skiepyti, suženklinti, gauti dokumentus.
Suženklinimas ir skiepai kiekvienam šuniukui atsieina po šimtą litų. Dokumentus išduoda Šunų mylėtojų klubas. Vieno šuniuko dokumentai kainuoja apie trisdešimt litų.
Ieva buvo susitarusi su šiauliečiu veterinarijos gydytoju, kad padėtų, jeigu kalytei prireiktų cezario pjūvio.
Gydytojo paslaugos taip pat būtų kainavusios. Tačiau pavyko susitvarkyti be veterinaro pagalbos. Ievą priimti šuniukus pamokė ir drauge pabuvo moteris, turinti veislyną.
Iš pirmosios kalytės vados Ievai vis tiek liko šeši tūkstančiai litų.
Dabar Ieva iš Maskvos už 1100 eurų nusipirko biglių veislės kalytę, ją pavadino Hera.
Jos tėvas turi Europos čempiono titulą. Seneliai kilę iš Lenkijos ir Amerikos. Kadangi daug maišyto, Lietuvoje dar reto kraujo, kalytė kainavo brangokai. Tačiau jaunoji verslininkė norėjo būtent tokios veislės šuns, nes bigliai – labai temperamentingi, komunikabilūs.
Rugpjūčio mėnesį Hera jau dalyvaus parodoje Druskininkuose. Jai irgi dera pelnyti kuo daugiau titulų, kad pirmos vados šuniukai būtų brangesni. Kai sulauks aštuoniolikos mėnesių, kalytė jau galės vesti šuniukus.
Naujos augintinės Ieva dairėsi kelis mėnesius. Pasak merginos, daugelyje veislynų į priekį užsakyti trijų vadų šuniukai. Be to, augintiniai ne bet kam parduodami.
Norėdamas pirkti šuniuką, privalai pristatyti savo veislyną, aprašyti, kokiomis sąlygomis laikai augintinius, nusiųsti nuotraukų.
Būna, kad kai kurie Europos veislynai į prašymus net neatsiliepia.
Auklėtinė – čempionė
Ieva dresuoja ir svetimus šunis. Tačiau, pasak gimnazistės, daugeliui šunų šeimininkų greitai pabosta vežioti savo augintinius į pamokėles.
Vienas kelmiškis patikėjo Ievai dresuoti savo senbernarę Belą. Šeimininkas kantriai ją vežioja į dresūros pamokėles ir parodas. Bela dažnai tampa įvairių parodų nugalėtoja. Pelnė Lietuvos jaunimo čempionės titulą.
Parodose Ieva atkreipia dėmesį ir į šunų šukuosenas. Pati pasidomi šunų kirpimo stiliais internete. Gimnazistė pati apkerpa savo ir svetimus augintinius.
Šunys merginai paklūsta, nors kai kur kirpyklose augintinius tenka užmigdyti, kad galėtų juos apkirpti.
Regina MUSNECKIENĖ
