Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau keliamos diskusijos apie socialinės žiniasklaidos keliamus iššūkius tradicinei. Pastarosios atstovai neslepia, kad socialinė žiniasklaida sudaro jai rimtą konkurenciją. Tai atspindi ir faktas, kad tradicinė žiniasklaida vis dažniau į savo priemones integruoja socialinės žiniasklaidos elementus. Laikraščiai, žurnalai kuria savo portalus, kuriuose diegiami tinklaraščiai, galima prenumeruoti naujienas RSS formatu. Tokie visuomeniniai transliuotojai kaip CNN ir BBC kelia savo laidas į YouTube ir mikrotinklaraščių pagalba skelbia sensacingiausias savo naujienas.
Lyginant socialinę žiniasklaidą su tradicine galima rasti daugiau pastarosios privalumų nei trūkumų. Socialinė žiniasklaida yra žymiai patrauklesnė už tradicinę taip pat prie jos žymiai labiau priprantama. Socialinė žiniasklaida turi galimybių pritraukti ir palaikyti plačios demografinės žmonių auditorijos dėmesį. Per pastaruosius trejus metus vartotojų pasitikėjimas reklama ženkliai sumažėjo. Tuo tarpu socialinė žiniasklaida įtraukia vartotojus tokiu būdu, kuris skatina pasitikėjimą ir smarkiai padidina pranešimo sklaidos efektyvumą.
Socialinę žiniasklaida dar vadinama virusine žiniasklaida, nes ji yra itin tampriai integruota į internetą, todėl ji turi galingą virusinio tipo savybę pasiekti plačią auditoriją per itin trumą trumpą laiką. Tai komunikacijos specialistams suteikia tiek naujų galimybių, tiek naujų grėsmių. Viena vertus, gerai pateikta informacija gali atnešti didžiulį atlyginimą. Iš kitos pusės, virusinis poveikis socialinei žiniasklaidoje taip pat sukelia ir daug neigiamų rezultatų ypač toms organizacijoms, kurios nesugeba efektyviai valdyti informacijos srauto.
Socialinė žiniasklaida – interaktyvi žiniasklaida. Pavyzdžiui, tradicinės žiniasklaidos organizacijos yra priverstos investuoti į mokslinius tyrimus, norėdamos įvertinti žiniasklaidos efektyvumą. Dabar socialinėje žiniasklaidoje organizacijos gali pranešti savo žinią arba platinti jų turinį ir tuo pačiu iškart gauti grįžtamąjį ryšį iš vartotojų, skatinti dialogą tarp vartotojo ir organizacijos. Pavyzdžiui, komentarų funkcijos įdiegimas įmonės tinklaraštyje gali nulemti teigiamą poveikį daugeliui organizacijų, nes jos gauna vertingus klientų atsiliepimus.
Socialinė žiniasklaida – plačiai matoma internete, nes ji ir išaugo šioje erdvėje. Jos priemonės yra aiškiai matomos visame internetiniame kontekste. Wikipedija tikriausiai yra labiausiai pastebimas šio reiškinio pavyzdys.
Nors pasaulinė Wikipedia yra vienas iš 10 labiausiai visame pasaulyje lankomų tinklalapių, dažnai yra rašoma apie galimus enciklopedijos netikslumus, nes ją pildo daugybė anoniminių autorių – galbūt abejotinų vienos ar kitos srities ekspertų. Tačiau Wikipedia šalininkai nepritaria šiam argumentui teigdami, kad enciklopediją skaito ir redaguoja tiek daug žmonių, kad įveltos klaidos nelieka nepastebėtos ir būna greitai ištaisomos. Šis reiškinys dar vadinamas „minios išmintimi“, t.y. grupės žmonių priimti sprendimai būna žymiai vertingesni ir kokybiškesni, nei vieno žmogaus sprendimas.
Komunikacijų specialistas ir tyrinėtojas N. Ketsdever išvardina šiuos socialinės žiniasklaidos privalumus:
Žiniasklaidos demokratizacija;
Sąryšiai ir bendravimas;
Kūrybiškumas ir susimaišiusios kultūros;
Įtraukia tavo pomėgius ir tapatumą;
Bendruomeniškumas, dalinimasis ir sujungiamumas;
Augantis supratimas/aiškumas vyriausybėje ir organizacijose.
Tačiau ir trūkumus:
Daugybė vertingos informacijos lieka nepastebėta. Gerų informacinių filtrų trūkumas sukuria problemas ieškoti ir rasti vertingiausią turinį;
Rašytojams kelia problemų sistemiškas informacijos skelbimas bei pristatymas;
Anonimiškumas gali iššaukti poliarizaciją ir neapykantą;
Informacijos ir socialinių tinklų/ tinklaveikos perkrova;
Darbo ir gyvenimo balansas, kurį sunku pasiekti.
Įvertinus minėtus privalumus, trūkumus, kyla klausimas: ar gali socialinė žiniasklaida pakeisti tradicinę?
Svarstymas:
Visgi socialinė žiniasklaida, daugiausiai dėl naujų technologijų, keičia ne tik skaitytojo ir rašytojo santykį, bet ir žurnalistikos sampratą. Dabar ji apima ne tik profesinę žurnalistų veiklą, pagrįstą visuomeniškai svarbios informacijos rinkimu, tyrimu, apdorojimu ir periodiniu platinimu. Informaciją rengti ir skleisti gali bet kas, to norintis. Socialinės žiniasklaidos teikiamos galimybės – kopijavimas, dalinimasis, redagavimas, sindikavimas, informacijos atkūrimas, įvairaus pobūdžio informacinio turinio publikavimas – visa tai kuria terpę rastis kitokiai žurnalistikai. Tai tokios galimybės, su kuriomis tradicinė žiniasklaida dažnai nepajėgi konkuruoti. Kūrybos, informacijos dalinimosi ir sklaidos rezultatas – žinių demokratizavimas, kuris suteikia galimybę vienu metu aktyviai dalyvauti ir vartotojams, ir kritikams, ir redaktoriams. Tačiau žiniasklaidos, dar kitaip vadinamos „visuomenės informavimo priemone“ funkcijos nepakito. Pasikeitė tik informacijos perdavimo forma, prie šių pokyčių taikosi ir tradicinė žiniasklaida, ne tik integruodama savyje socialinės žiniasklaidos formas, bet ir perimdama jos bruožus.
Gal kas mano kitaip?
Agnė Taurinskaitė
