Banko „Snoras“ bankroto administratorius Neilas Cooperis šįkart duodamas interviu portalui Ekonomika.lt atvirai sako besistebintis mūsų šalies politikais ir žiniasklaida bei išsamiai pasakoja, kaip sekasi administruoti bankrutuojantį banką.
„Aš nesuprantu, kas čia per žmogus? Yra toks jūsų šalies parlamento narys... Petras Gražulis? Kuo aš jam užkliuvau? – neslėpdamas nuostabos pokalbį pradeda N. Cooperis. – Daugiausia Lietuvoje šiandien diskutuojama, kokį atlyginimą gausiu. Tačiau tai bus nuspręsta kreditorių komitete. Šiuo metu už darbą nesu gavęs nė cento. Žmonės, su kuriais iki šiol teko bendrauti, nepasirodė esantys iš mano gerbėjų klubo, tad tikrai nebus taip, kad jie paklaus manęs, kiek norėčiau gauti ir iškart išrašys čekį. Turėsiu pateikti detales apie tai, ką nuveikėme ir ko pasiekėme, kodėl kiekviena darbo valanda buvo reikalinga. Taigi tie debatai šiandien (dėl atlyginimo, – aut. past.) man atrodo nesuprantami.“
N. Cooperis bankrutuojančio banko „Snoras“ administratoriaus pareigas eina nuo gruodžio 9-osios. Ir kritikos strėlių savo adresu susilaukė ne kartą. Šįkart P. Gražuliui užkliuvo N. Cooperio paskyrimo bankrutuojančio banko administratoriumi procedūra. Tačiau „Snoro“ bankroto administratoriaus tai neišmuša iš vėžių – akivaizdu, kad jis žino, ką daro ir jau juokiasi išgirdęs apie P. Gražulio ekscentriškus išsišokimus: „Jei vienintelis tavo gyvenimo tikslas kovoti prieš tai, ką aš girdėjau, tai ne itin prasmingai praleistas gyvenimas.“
Susirinkimas pavyko
Anot N. Cooperio, praėjusią savaitę įvykęs ilgai lauktas „Snoro“ kreditorių susirinkimas pateisino jo lūkesčius, o žiniasklaida tiesiog pučia burbulą.
„Iš tiesų jis pateisino mano lūkesčius. Tačiau kai kurie žmonės į kreditorių susirinkimą atėjo tik kelti sumaišties. Tai mane šokiravo. Net jeigu būčiau dalijęs pinigus, manau, šie žmonės vis tiek būtų bandę triukšmauti. Manau, tie, kurie atėjo į susirinkimą ir išbuvo jame iki pabaigos, buvo pakankamai patenkinti. Buvo klausimų–atsakymų sesija, kuri gerokai užtruko ir jos pabaigoje nebepakilo nė viena ranka. Na, aš nežinau, gal žmonės neklausia, nes kai kurie yra drovūs, tad gal ir liko tų neatsakytų klausimų.“
Pasak N. Cooperio, apie išankstinį balsavimą buvo skelbiama, tad jei žmonės nebūtų buvę informuoti, kaip kad dabar skelbia žiniasklaida, jų būtų susirinkę gerokai daugiau. Tačiau banko administratorius apgailestauja, kad vis dėlto atsiranda žmonių, sugebančių manipuliuoti „Snoro“ kreditorių lūkesčiais: „Tikrai nenorėjau, kad žmonės turėtų nerealių lūkesčių, pavyzdžiui, kad atvyktų vyresnio amžiaus pora iš Šiaurės Lietuvos ir tikėtųsi per susirinkimą atgauti pinigus. Čia taip pat yra ir žiniasklaidos neatsakingumo padarinys. Arba buvo čia vienas toks, kurio nenoriu įvardyti, kuris sakė kreditoriams, jog jei jie jį parems, jis grąžins 60 proc. jų pretenzijų. Tai galėtų atsitikti tik tuo atveju, jei valstybė nuspręstų perleisti savo pretenziją iš Indėlių ir investicijų draudimo. Tačiau neatrodo, kad taip galėtų atsitikti. Tai būtų pats didžiausias dosnumo pavyzdys, su kuriuo man tektų susidurti“.
Paklaustas, ko gi vis dėlto galėtų tikėtis „Snoro“ kreditoriai, N. Cooperis neslepia: kai kurie neatgaus nieko, kitiems turėtų pasisekti labiau, tačiau viskas priklausys nuo kelių aplinkybių: kaip verslui seksis grąžinti „Snoro“ išduotas paskolas, kaip pavyks ieškoti paslėpto banko turto, ar teismas nuspręs, jog lėšos banke buvo iššvaistytos, galų gale net nuo to, kaip klostysis reikalai Europos rinkose.
„Jeigu aš dabar pasakysiu konkretų procentą, tie žmonės tikėsis bent jau atgauti tą sumą. Kai kurie neatgaus beveik nieko, nes pirmiausia turime surinkti 4 mlrd. litų Indėlių ir investicijų draudimui, kad galėtume pradėti galvoti apie kitus kreditorius. Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo to, kaip mums seksis atkurti paslėptą turtą. Ir tai nėra neįmanoma. Tikrai neplanuojame lengva ranka nurašyti skolų žmonėms, mes tam ir dirbame, kad to nebūtų“.
Jis teigia, jog analizuojant paskolų portfelį, daugelis jų bus sumokėta per ateinančius kelerius metus. Taigi situacija kasdien taps vis aiškesnė.
Apie pasakas
Vis dėlto „Snoro“ bankroto administratorių stebina ir ankstesnių jų vadovų elgesys.
„Tai pasaka! – emocionaliai sušunka N. Cooperis. – Kaip šitame banke buvo leidžiami pinigai... Suku galvą, kaip viską reikės parduoti ir gauti didžiausią vertę kreditoriams.“
Ir kaip pavyzdį aprodo praėjusiais metais įrengtą prabangią terasą ant banko centrinės būstinės stogo: medinės grindys, fontanai ir kupolo formos statinys, matyt, skirtas posėdžiams ar susitikimams. N. Cooperis rodo krėslus, pagamintus iš „Spyker“ automobilių sėdynių bei stalą, kurio pagrindu tapo šio automobilio variklis ir priduria, kad kupolas atsiveria, tad galima ir nesėdėti uždaroje patalpoje.
„Kam viso to reikėjo? Turint omenyje, kad mes kalbame apie finansinę instituciją, – stebisi jis. – Ir tai ne viskas: turime 1 mln. svarų sterlingų vertės prabangių automobilių, nekilnojamojo turto...“
Tačiau kol kas bankroto administratoriui pavyko suvaldyti situacija „Snore“ ir sandoriai dėl banko valdytų bendrovių šiandien – jau finišo tiesiojoje, t. y., laukia kreditorių komiteto patvirtinimo.
„Vis dėlto pakankamai daug laiko prireikė, kol buvo galima sušaukti pirmąjį „Snoro“ kreditorių susirinkimą. Tačiau tai įvyko iškart, kai tik buvo įmanoma pagal teisės aktus, galiojančius Lietuvoje. Tai, kaip yra suformuota teisinė aplinka, apsunkina galimybes kažką pakeisti. Jei norite mūsų nuomonės apie Lietuvos teisinę sistemą šiuo klausimu, analizė jau kelerius metus paskelbta mūsų kompanijos tinklalapyje, mes tai darome kas dvejus metus.“
Taigi regis N. Cooperis sugeba atmesti skeptikų abejones, neva užsienietis bankroto administratorius ne itin išmano Lietuvos specifiką. Negana to, pašnekovas šypteli ir tvirtina, kad jam patinka jo darbas.
„O kas kitas imsis to, jei ne aš? Šiaip turiu ką veikti ir pastaruoju metu nedirbdavau visą darbo dieną. Bendradarbiauju su Pasaulio banku, Jungtinėmis Tautomis, esu Tarptautinės restrūkturizavimo ir bankroto asociacijos Europos padalinio vadovas“, – savo tarptautinę patirtį vardija N. Cooperis.
Laikosi principų
Pabendravus su N. Cooperiu akivaizdu, kad jis savo darbą išmano, yra gerbiamas ir vertinamas kolegų visame pasaulyje, tad kai kurie žiniasklaidos užgauliojimai jo adresu atrodo itin nemalonūs ir verčiantys raudonuoti dėl savo storžieviškumo.
„Bendrauju su žiniasklaidos atstovais visame pasaulyje, bet šiuo klausimu jūsų šalis yra košmaras, – sako N. Cooperis. – Visuomet sakome žurnalistams, jog jei jiems reikia kokios informacijos, užtenka mums paskambinti. Beveik bet kurioje pasaulio šalyje tokios bylos susilaukia didelio žiniasklaidos dėmesio, tačiau dar nebuvau susidūręs su tokia šalimi kaip Lietuva. Pavyzdžiui, šiandien apie „Snorą“ buvo du pranešimai. Ir abu apie tai, kokį didelį atlyginimą aš gaunu. Ir jie turėtų žinoti, kad ši informacija yra neteisinga!“
Paklausus, ar nekyla noras pasinaudoti padėtimi ir atsakyti kritikams per „Snoro“ valdomą žiniasklaidos grupę, N. Cooperis pasipiktina: „Na, juk negaliu kovoti su žiniasklaidos žodžio laisve! Ir niekas manęs neprivers pamiršti savo principų.“
E. Povilaitytė
