Nedaug trūko, kad 2008-tuosius galėtume pavadinti visai neblogais metais.
Viską sujaukė paskutinis praėjusių metų ketvirtis, kai pasaulio krizė visu smarkumu išplito Lietuvoje, o naujoji valdžia ėmėsi ją įveikinėti ir nukraustyti ankstesnės vyriausybės puotos likučius.
Vis tik pirmosiomis naujųjų dienomis prasmingiau žvelgti į ateitį, nei kapstytis praėjusių metų įvykiuose, kuriems visi skyrėme ir dar būsime priversti skirti daug dėmesio. Prognozuoti ateitį sunku, tačiau jei ne tikslias prognozes, bent jau pageidautiną scenarijų galima sukurti.
Pirmasis naujųjų metų testas Lietuvai yra Seimo išmėginimas pensijų fondais. Laisvosios rinkos instituto bei RAIT atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa parodė, kad žmonės norėtų į privačius pensijų fondus pervesti 11,2 procentų valstybinio socialinio draudimo įmokų. Ne penkis su puse, kaip yra dabar, ir jokiu būdu ne 3, kaip patvirtino Seimas. Prezidentas vetuodamas šį įmokų mažinimą pataikė tiesiai į dešimtuką. Net ir akcijų smukimo metu, kai daug kas turėjo visas galimybes nusivilti šiuo taupymo senatvei instrumentu – gyventojai juo tiki ir pageidautų daugiau investuoti į kaupiamąsias sąskaitas.
Antrasis Lietuvos išmėginimas bus pirmojo ketvirčio valstybės biudžetų vykdymo rezultatais. Trys mėnesiai yra pakankamas laiko tarpas įsitikinti valdžios antikrizinio mokesčių kėlimo veiksmingumu. Per pirmąjį ketvirtį pradės veikti visi pagrindiniai mokesčių įstatymai, pakeltasis PVM, padidinti akcizai. Labai konkrečiai bus galima atsakyti į klausimą, kiek padidėjo biudžetų pajamos, o kiek potencialių jo pajamų nugrimzdo šešėlin ar buvo sumokėta kaimyninėms šalims, kur mokesčiai nedidėjo taip stipriai. Iki šiol buvęs nuomonių išsiskyrimas dėl antikrizinių priemonių veiksmingumo, balandžio mėnesį galės būti patikslintas faktiniais duomenimis.
Taigi, pirmajam ketvirčiui pasibaigus, labai svarbu, kad valdžia sugebėtų atskirti pelus nuo grūdų ir nepasiteisinusius savo sprendimus atšaukti. Tai jokia ne gėda ir ne nuodėmė, greičiau jau priešingai – iš klaidų besimokanti valdžia pelnytų pagarbą. Reikia viltis, kad valdžia dirbdama siekia rezultato, o ne prisiimti nuopelnus, susikabinti antpečius, pademonstruoti principus ar tiesiog keršto dirbantiems žmonėms.
Balandžio mėnuo - puikus metas valdžiai į rinkas siųsti gerąsias naujienas – juk gegužę ir birželį sulauksime dar ir Prezidento ir Europos Parlamento rinkimų. Valdžia turi gerą progą ištaisyti padarytas klaidas ir padaryti dar kažką, kas suteiktų žmonėms optimizmo. Tas kažkas galėtų būti nulinis pelno mokesčio tarifas investicijoms. Visi sutaria, kad šis sprendimas nebūtų nuostolingas valstybės finansams, bet investuotojams būtų labai svarbus planuojant veiklos tęstinumą. Visa tai padėtų bent šiek tiek atstatyti pašlijusią dešiniųjų reputaciją ir neleisti, kad į socialistuojančią Europą nusiųstume kairiųjų partijų atstovus, o į valstybės vadovo postą iš nevilties išsirinktume kokį populistą.
Beje, balandžio pirmąją sueis penkiolika metų, kai litas yra susietas su užsienio valiuta ir padengtas šimtaprocentinėmis jos atsargomis. Tikėtina, kad antrąjį metų pusmetį daugės tokių, kurie norėtų visas problemas spręsti atrišant litą ir neribotai juos spausdinant. Kad taip neįvyktų, pirmasis pusmetis turėtų būti skirtas atšaukti neveiksmingas mokesčių kėlimo priemones ir priimti pataisą dėl investicijų neapmokestinimo. Bet ir to nepakaks, jei nebus imtasi stipriai karpyti viešąsias išlaidas. Juk kaip ciniška buvo savo svajonių apie didesnes išlaidas sumažinimą pavadinti taupymu. Poreikis taupyti nuo to niekur nedingo ir tai yra svarbiausias iššūkis valdžiai ir šiemet, ir kitąmet.
