Prezidentą Lietuva ėmė tiesiogiai rinkti po to, kai 1992 metų spalio 25 dieną referendumu patvirtino ligi šiol galiojančią šalies Konstituciją.
„Jau 1993 metais įvyko pirmieji Prezidento rinkimai. Juose varžėsi 2 kandidatai – buvęs ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis ir buvęs Lietuvos komunistų partijos centro komiteto I-asis sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas. Pastarojo partija neseniai buvo laimėjusi Seimo rinkimus ir atsirevanšavusi jau po įvairias partijukes išsivaikščiojusiam Sąjūdžiui. Kiti kandidatai Prezidento rinkimuose atsisakė savo kandidatūrų dar iki rinkimų. Vytautas Landsbergis 1993 m. sausio 4 d. per televiziją paskelbė, kad atsisako savo siekio tapti prezidentu S. Lozoraičio naudai. S. Lozoraičio rinkimų štabo vadu formaliai buvo Valdas Adamkus, tačiau iš tiesų nebuvo net vieningo rinkimų štabo, jo rėmėjų veiklą lydėjo intrigos ir nesveika konkurencija. Dariniai, iš kurių dalies vėliau galima sakyti susiklijavo dabartinė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), įkūrė atskirą štabą – „Piliečiai už Stasį Lozoraitį“. Jam vadovavo buvęs premjeras Aleksandras Abišala. Tiek V. Landsbergio šalininkai, tiek dalis vadinamųjų centro jėgų S. Lozoraitį rėmė tik „iš reikalo“ ir iš esmės nė nesitikėjo, kad jis laimės“, – publikacijoje „Prezidentiniai žaidimai“ rašo žurnalistas Tomas Čyvas.
Daugiau skaitykite naujame „Balsas.lt savaitė“ numeryje
