Problema ta, kad pirkėjas dažnai tai sužino tik po sandorio. Teisinėje praktikoje suklastota rida laikoma paslėptu trūkumu, o tai gali reikšti ne tik kainos mažinimą, bet ir viso sandorio nutraukimą.
Apie stebimą situaciją automobilių rinkoje naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja profesinės bendrijos „Avocad“ advokatas Mantas Baigys ir bendrovės „Longo.lt“ vadovas Paulius Valiukėnas.
Ką šiuo atveju jūs, kaip specialistas, rekomenduotumėte rinktis iš automobilių – dyzelinę transporto priemonę, benzininę, o galbūt hibridinę, kad būtų galima sutaupyti daugiau?
P. Valiukėnas: Tikriausiai, kad jeigu yra važinėjami ilgesni atstumai, tai tikrai siūlyčiau neatmesti ir to dyzelinio varianto, kuris tikrai gali sutaupyti pinigų.
Jeigu gyvename mieste arba važinėjame labai trumpus atstumus, tuomet tikrai būtų logiška rinktis automobilį su benzininiu varikliu, hibridą arba tą patį elektromobilį. Tik, aišku, su sąlyga, kad bus galimybė kur jį tinkamai įsikrauti.
Europos mastu kalbama apie skaitmenizacijos procesą, pavyzdžiui, skaitmeninius vairuotojų pažymėjimus. Dabar jau užsiminta apie skaitmeninį registracijos liudijimą, kad Europos valstybės tarpusavyje galėtų dalintis ta informacija, galėtų būti matoma informacija ir apie ridą, kad kiekviena šalis narė galėtų sekti tą informaciją.
Ar manote, kad ta problematika, susijusi su automobilių ridos klastojimo atvejais, tokiu būdu iš esmės būtų išspręsta, t.y. skaitmenizacijos keliu?
P. Valiukėnas: Galbūt ne 100 procentų, bet tai būtų labai labai didelis žingsnis pirmyn, kad kuo labiau sumažintų atvejų, susijusių su ridos klastojimu.
Tikriausiai, ne paslaptis, kad čia nėra tik Lietuvos problema – visoje Europoje tos ridos yra atsukamos ir pakankamai nemažai.
Ir man asmeniškai vis dar keista, kodėl tokia akivaizdi problema nėra sprendžiama. Kažkas dabar kalba, bet kol kas tokių akivaizdžių veiksmų nematome. Tai aš labai linkiu ir labai laukiu, kad tai įvyktų.
Olandija tikriausiai yra geras pavyzdys, kuri jau 1991 ar 1994 metais įvedė tokį ridos registrą savo šalyje ir jie praktiškai išsprendė pačioje Olandijoje ridos klastojimo atvejus.
Yra tikrai tų pavyzdžių, kad tą padaryti įmanoma ir galima, bet mes kažkodėl vis dar šioje vietoje nieko nedarome.
Ridos klastojimo atvejus paminėjau ne be reikalo. Ir šiuo atveju norėjau jūsų paklausti – ar pats faktas, kad rida yra suklastota, gali būti priežastimi nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir susigrąžinti pinigus atgal iš pirkėjo?
M. Baigys: Vėlgi aš krypstu į teismų praktiką, nes, deja, civilinėse bylose dažniau keliamas klausimas dėl ridos suklastojimo, negu pradedamos baudžiamosios bylos dėl padaryto nusikaltimo.
Civilinėse bylose yra išaiškinta, kad jeigu nustatomas faktas, kad automobilio rida buvo suklastuota, kitaip tariant, atsukta, tai yra laikoma automobilio paslėptu trūkumu. Tai gali būti pagrindas ir nutraukti sutartį.
Pavyzdžiui, jeigu paaiškėja faktas, kad automobilio rida atsukta, ir tuo pačiu momentu išryškėja tam tikri defektai, tai dažnu atveju teismai laikosi pozicijos, kad tai yra pagrindas sutarties nutraukimui.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – tarkime, išryškėja tik faktas, kad automobilio rida atsukta. Tokiu atveju teismai dažniau žiūri į tai, kad galbūt yra pagrindas mažinti automobilio kainą.
Pavyzdžiui, jeigu automobilis kainavo 10 tūkst. eurų, pateikiamos specialistų išvados, kad jeigu rida būtų reali, jo vertė būtų, tarkime, 2 tūkst. eurų mažesnė. Tokiu atveju pirkėjas įgyja teisę prisiteisti tą sumą, kuri atitinkamai mažintų automobilio vertę.
Skaitmenizacijos procesas, kurį minėjau, kaip manote, ar tai būtų svari priežastis pradėti baudžiamąsias bylas ir šiuo atveju nubausti tuos asmenis, kurie elgiasi nesąžiningai?
M. Baigys: Iš pažiūros atrodytų, kad taip, tačiau didžiausia problema yra ta, kai automobilis yra nuperkamas užsienio valstybėje, tada priregistruojamas Lietuvoje ir tik tuomet išaiškėja faktas, kad automobilio rida yra suklastota.
Dažnu atveju nėra aišku, nei kada rida buvo suklastota, nei kokioje valstybėje, nei kas tuo metu buvo savininkas, t.y. didžiausia problema nustatyti faktines aplinkybes.
Dėl to, kai pradedami ikiteisminiai tyrimai, tyrėjai dažnai susiduria su šia problema, ir atsakomybės taikymas tampa labai sudėtingas.
Jeigu būtų bendras registras, kuriame būtų galima aiškiai matyti laikotarpius, savininkus ir ridą, tai tikrai palengvintų situaciją.
Tačiau yra ir kitas aspektas – ne visose valstybėse yra baudžiamoji atsakomybė už ridos klastojimą. Jeigu automobilis nupirktas valstybėje, kur tokios atsakomybės nėra, o Lietuvoje ji yra, susiduriama su teisiniais iššūkiais.
Todėl reikėtų standartizuoti šį procesą, kad visur būtų vienodi standartai ir sąlygos – tuomet situacija tikrai gerėtų.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
