Šiemet Lietuvos ekonomika auga maždaug dvigubai lėčiau nei prognozavo Finansų ministerija ir daugelis ekonomistų, tačiau valstybės ir savivaldybės biudžetų pajamos planą viršijo net 2 procentais. Tačiau tai ne paradoksas ir ne stebuklas, o paprastai paaiškinamas reiškinys. Visų pirma, Lietuvos ekonomikos sulėtėjimą lėmė ne vidaus paklausa, o sušlubavęs eksportas. Tačiau eksportas beveik jokios įtakos biudžeto pajamoms neturi.
Tuo pat metu sparčiai augo importas, investicijos ir namų ūkių vartojimas, o tai didino vartojimo mokesčių – akcizų ir PVM – pajamas biudžete. Nors PVM pajamos atsiliko nuo plano, jos per pirmuosius tris ketvirčius buvo net 5 proc. didesnės nei prieš metus. Biudžetą pildė ir šiek tiek sumažėjusi cigarečių ir kuro kontrabanda – mažesni vilkikų srautai į Rusiją bei atslūgęs kontrabandinių prekių srautas buvo teigiama embargo pasekmė.
Dar svarbiau yra tai, kad problemos eksporto rinkose neturėjo neigiamos įtakos darbo vietų kūrimui ir atlyginimų augimui. Per pirmąjį pusmetį užimtumas padidėjo beveik 2 procentais, beveik nesulėtėjo ir darbo užmokesčio augimas, siekęs 4,5 procento. Dėl šios priežasties per tris šių metų ketvirčius GPM pajamos buvo net 8,5 proc. didesnės nei prieš metus ir 2,3 proc. viršijo planą. Tai, kad GPM pajamos biudžete viršijo darbo užmokesčio fondo augimą, rodo, kad šiek tiek sumažėjo atlyginimų dalis mokama „vokeliuose“.
Ar tokio paties progreso galima tikėtis ir 2016 metais? Pagrindinės Finansų ministerijos prielaidos – BVP, atlyginimų, darbo vietų ir kainų augimas – yra pakankamai konservatyvios. Žinoma, tik esant sąlygai, kad pasaulio nesukrės dar viena finansinė krizė ir ekonomikos nuosmukis, šį kartą galintis prasidėti labai pažeidžiamose ir pakankamai svarbiose besivystančiose rinkose.
Gyvenimo kokybė pagerės, bet trumpam?
Neigiamam scenarijui Lietuva šiuo metu yra pasiruošusi geriau – struktūrinis deficitas yra kelis kartus mažesnis nei prieš pastarąją krizę. Tuomet biudžeto pajamos buvo dirbtinai ir laikinai išpūstos nekilnojamo turto, kreditavimo ir vartojimo burbulo, o šiuo metu nė vienos iš šių problemų nėra. Todėl net jei neigiamas pasaulio ekonomikos vystymosi scenarijus taptų realybe, Lietuvai pavyktų išvengti skausmingų taupymo priemonių, kurių teko imtis 2009 metais. Lietuvos valstybės finansų stabilumą ir pasitikėjimą šalies mokumu atspindi ir praėjusią savaitę išplatintų obligacijų palūkanos – dešimties metų laikotarpiu pasiskolinta vos už 1,37 proc. palūkanas, o 20 metų laikotarpiui investuotojai paskolino už palūkanas, tik šiek tiek viršijančias 2 procentus.
Vis tik verta atkreipti dėmesį į tai, jog valstybės finansų planavimas išlieka per daug orientuotas į trumpalaikius tikslus ir išlieka be automatinių stabilizavimo mechanizmų. Suplanuotame 2016 metų biudžete kalorijų daug – didės ir NPD, ir minimalus atlyginimas, ir senatvės pensijos, ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai. Visa tai turės teigiamos įtakos ir bendram ekonomikos augimui. Tokie sprendimai pasotins 2016 metais, tačiau turės mažai įtakos ilgalaikei valstybės sveikatai.
Nepaisant ekonomistų ir tarptautinių institucijų rekomendacijų, nėra pakankamai automatizuojamas ir minimalaus atlyginimo, ir socialinių išmokų kitimas. Šių dydžių nustatymas neturėtų būti politizuotas, o turėtų priklausyti tik nuo ekonominių tendencijų ir finansinių galimybių. Be to, didinti biudžeto išlaidas svarbiose srityse būtų galima ir aktyviau mažinant neefektyvias valstybinio sektoriaus sritis.
Nors 2016 metų biudžeto projekte nenumatyti jokie esminiai mokesčių pakeitimai, vėlyvą antradienio vakarą vyko balsavimas dėl gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo. Jei šis įstatymas įsigaliotų jau nuo kitų metų pradžios, daugelis dirbančiųjų mokėtų 25 proc., o kai kurie net 40 proc. gyventojų pajamų mokestį. Įvertinus ir socialinio draudimo įmokas, daugelio Lietuvos dirbančiųjų mokestinė našta jau būtų nebe viena didžiausių, o pati didžiausia Europos Sąjungoje. Ar tai dar viena netikėta mokesčių reforma – šį kartą ne naktinė, bet vakarinė?
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
