Baigęs psichologiją Mykolo Romerio universite (MRU), Mindaugas nusprendė studijuoti toliau – pasirinko MRU ir Talino Technologijų universiteto vykdomą tarptautinę jungtinę Darbo ir organizacinės psichologijos magistro studijų programą. Studijuodamas atliko praktiką Vilniuje, finansų srityje veikiančios didelės tarptautinės kompanijos Personalo skyriuje. Pasibaigus praktikai jam pasiūlė pasilikti dirbti, tiesa, jau kitame skyriuje.
Pasuko kitu keliu
„Metus atidirbęs supratau, kad vis dėlto tai – ne mano sfera, kad manęs netraukia nei korporacijos kultūra, nei sritis, kurią pasirinkau – darbo ir organizacinė psichologija. Nutariau pasukti kitu keliu“, – pasakoja pašnekovas.
Beje, tuo metu, kai dar dirbo, sulaukė pasiūlymo iš kitos didelės kompanijos: „Patys mane susirado, siūlė atvykti, susipažinti su darbo sąlygomis. Kaip suprantu, jie kaip tik ieškojo negalią turinčio žmogaus“. Mindaugas pasakoja, jog buvo nuvykęs pasikalbėti ir gal būtų priėmęs pasiūlymą, bet tuo metu jo planai pasikeitė.
Metęs darbą nusprendė vėl stoti į magistrantūrą. Šį kartą pasirinko neurobiologijos magistro studijų programą Vilniaus universitete. 2019 m. pavasarį jau turėjo gintis magistro darbą, tačiau gynimą metams atidėjo.
Jaučiasi kaip visi
Mindaugas sako, kad pradėjęs studijuoti neurobiologiją, minčių apie darbą neturėjo. Vis dėlto 2018 metais, kai jis jau buvo antrakursis, viena pažįstama pasiūlė pasidomėti viešajame sektoriuje veikiančios įmonės darbo pasiūlymu. „Nusiunčiau CV, nuvykau į darbo pokalbį, ir buvau priimtas. Man tiko, kad darbą galėsiu derinti su studijomis“, – sako vilnietis.
Pasak Mindaugo, jo pareigos visiškai nesusijusios su pasirinktomis studijomis – jis dirba kompiuteriu, atlieka įvairiausias administravimo funkcijas. Darbo vieta pritaikyta judančiam neįgaliojo vežimėliu: „Kai man pasiūlė šį darbą, sužinojau, kad darbo vieta pritaikyta: yra stalas, kurio aukštį galima reguliuoti, nėra laiptų, be to, gausiu specialią vietą automobiliui pasistatyti. Aplinkos pritaikymas man buvo esminė sąlyga – kitaip tiesiog nebūčiau ten dirbęs“.
Mindaugo teigimu, tai, kad jis turi negalią, nesudaro jokių problemų nei jam, nei, jo manymu, kolegoms. „Esu toks pat darbuotojas, kaip ir visi, nei vadovai, nei kolegos manęs neišskiria iš kitų. Esu girdėjęs pasakojimų apie neįgaliųjų diskriminaciją darbo vietose, bet aš panašios patirties neturėjau“, – tvirtina Mindaugas. Beje, jis dabar turi dar vieną kolegą, judantį neįgaliojo vežimėliu.
Svarbu pačiam norėti
Mindaugas pritaria, kad tokią pozityvią patirtį, ko gero, lėmė jo išsilavinimas – didžiausia negalią turinčių žmonių nedarbo kliūtis yra išsimokslinimo stoka. Pasak Mindaugo, dar viena problema, kliudanti įsidarbinti, – darbinės patirties neturėjimas. Vis dėlto, jo teigimu, patirties įsigyti nėra sunku – galima aktyviai dalyvauti nevyriausybinių organizacijų veikloje, savanoriauti – svarbu pačiam to norėti.
Jis pats sako norėjęs įsitikinti, ar galėtų pretenduoti į valstybės tarnybą. Pabandė dalyvauti konkurse – pasirodo, galėtų kandiduoti, nors ir neturi didelės darbo patirties.
Mindaugas sako, kad tarp jo pažįstamų, turinčių negalią, nėra tokių, kuriems būtų sunku susirasti darbą. Jis į neįgaliojo vežimėlį atsisėdo jau baigęs vidurinę mokyklą, kitaip yra tiems, kurie negalią turi nuo vaikystės, bet, jo manymu, jeigu yra supratinga aplinka, padedantys tėvai, net ir nuo vaikystės turima negalia netampa trauma, nesužlugdo žmogaus. Kita vertus, per didelė globa taip pat kenkia – Mindaugas įsitikinęs, kad žmogui, kuriam nuo vaikystės neleidžiama būti savarankiškam, vėliau labai sunku prisitaikyti prie pasaulio, taip pat ir susirasti jo gebėjimus ir poreikius atitinkantį darbą.
Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.
