E. Šnaraitė studijas derina su darbu – ji yra knygų Brailio raštu redaktorė. Šio rašto išmoko anksti, dar iki mokyklos, tačau pradinėse klasėse silpnaregė mergaitė rašė įprastu raštu. Vis dėlto regėjimui silpstant teko pereiti prie Brailio rašto.
Iki vienuoliktos klasės regėjimo negalią turinti mergina mokėsi bendrojo ugdymo mokykloje – iš pradžių Naujojoje Akmenėje, vėliau – Šiauliuose. Paskutines dvi klases baigė Vilniuje, specializuotoje mokykloje – Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC).
Erika džiaugiasi, kad jai teko išbandyti ir specializuotą, ir integruotą mokymąsi. Jos manymu, integruotas mokymasis pranašesnis – negalią turintis vaikas, mokydamasis kartu su visais, gauna daugiau žinių. „Mokykloje mokiausi tuos pačius dalykus, kaip ir bendraklasiai, tik vadovėliai buvo Brailio raštu. Turėjau netgi tokių mokytojų, kurie stengėsi išmokti Brailio raštą, kad man būtų lengviau“, – prisimena pašnekovė.
Darbo priemonė – telefonas
Pirmą kartą Erika įsidarbino prieš ketverius metus, kai buvo sustabdžiusi bakalauro studijas. Įsidarbino vienoje dabar jau nebeveikiančioje telemarketingo įmonėje. Jos darbo priemonė buvo telefonas, o dirbti galėjo iš namų: „Skambindavau į įmones, pardavinėdavau kavą, arbatą, mineralinį vandenį. Dirbti buvo įdomu, nes teko bendrauti su įvairiais žmonėmis, reikėjo stengtis suvaldyti situaciją“.
Šį darbą Erika susirado per pažįstamus, o priėmimas į darbą vyko labai sklandžiai: nusiuntė savo CV, netrukus paskambino administratorė ir pranešė, jog priimant į darbą bus vertinamas bandomasis skambutis klientui. „Kai pasakiau, kad turiu regėjimo negalią, administratorės reakcija buvo visiškai normali – aptarėm, kaip galėčiau dirbti, kokių priemonių man reikia ir susitarėm dėl bandomojo skambučio. Netrukus mane priėmė“, – prisimena Erika.
Deja, telemarketingo įmonė po pusės metų buvo parduota, o naujieji savininkai nematė galimybių Erikai dirbti toliau. Jai teko vėl ieškoti darbo.
Brailio rašto knygų redaktorė
Kita R. Šnaraitės darboviete tapo LASUC, kurį vos prieš keletą metų buvo baigusi. Ji dirba Vadovėlių Brailio raštu leidybinėje grupėje, kuri, bendradarbiaudama su LASUC biblioteka, vadovėliais aprūpina ne tik šiame centre, bet ir visoje Lietuvoje integruotai besimokančius aklus mokinius ir studentus. Erika redaguoja Brailio raštu spausdinamus tekstus.
Iš pradžių į šį darbą pašnekovė buvo priimta bandomajam laikotarpiui. Jam besibaigiant keitėsi mokyklos vadovai, ir darbo sutartis su Erika nebuvo pasirašyta. Kiek vėliau, kai ji jau buvo įstojusi į magistrantūrą, sulaukė skambučio iš mokyklos – kvietė grįžti į tas pačias pareigas. „Ne iš karto sutikau, galvojau, kaip suderinsiu darbą ir studijas. Bet suderinti pavyko, nes dirbau puse etato – iš ryto – į darbą, po pietų – į paskaitas“, – sako pašnekovė.
Kelionė viešuoju transportu tampa iššūkiu
Erika gyvena Karoliniškėse, o jos darbo vieta – Fabijoniškėse, netoliese vykdavo ir paskaitos. Pasak pašnekovės, vasarą visus atstumus nesunku įveikti ir viešuoju transportu, bet šaltuoju, ypač – kai daug sniego, kartais kelionė tampa tikru iššūkiu: „Vaikštau su baltąja lazdele, todėl kai šaligatviai prastai nuvalyti, sunkiau orientuotis, be to, sniegas dažnai sustumiamas į krūvas šalia stotelių, ir tai labai trukdo. Todėl žiemą stengiuosi važinėti socialiniu taksi, o jei nėra galimybės, išsikviečiu įprastą taksi.“
Mobiliosiomis programomis, padedančiomis akliesiems orientuotis kelyje, Erika nesinaudoja. „Esu iš tų iš tų senamadiškų žmonių, kurie apsieina be išmaniojo telefono. Ko man reikia, susirandu internete, to ir užtenka. Šiaip man patinka naujosios technologijos, patinka mokytis jomis naudotis, bet išmanieji telefonai kažkodėl ne mano skonio“, – šypsosi pašnekovė.
Darbdaviai galėtų būti drąsesni
Erika pripažįsta, kad jos negalia priimant ją į darbą tapo privalumu, nes Brailio raštas jai – kasdienybė. Vis dėlto, pasak jos, neregiui susirasti mėgstamą darbą yra labai sudėtinga: „Jei norėsiu dirbti pagal savo profesiją, o ateityje tikrai norėsiu, įsivaizduoju, kad rasti tokią vietą bus nelengva“.
Vienas Erikos pažįstamas aklasis, baigęs teisės studijas, darbo pagal specialybę ieškojo 3,5 metų. Ji pati neseniai pabandė padaryti eksperimentą – radusi skelbimą, kad įmonė ieško persionalo atrankos specialisto, išsiuntė savo CV. Sulaukė skambučio – pasirodo, ta vieta jau užimta, bet jai galėtų pasiūlyti kitą. Kai Erika pasakė turinti regėjimo negalią, išgirdo mandagų „Ne“: „Atsiprašom, paskambinsim jums vėliau“.
Pasak Erikos, neregiams ypač sunku įsidarbinti atviroje darbo rinkoje, nes darbdaviai dažniausiai apie neįgaliuosius, jų gebėjimus nieko nežino. Pavyzdžiui, neįsivaizduoja, kad nematantys žmonės daug darbų gali atlikti lygiai taip pat, kaip ir matantys, ir dažniausiai jų nereikia jokio ypatingo darbo vietos pritaikymo.
„Darbdaviai galėtų būti drąsesni, labiau pasitikėti neįgaliaisias ir leisti jiems pabandyti dirbti. Deja, dažniausiai vadovaujasi stereotipais ir sako: „Ne, tu nesugebėsi“. Tai yra didelė klaida, nes negalią turintys žmonės gali būti puikūs darbuotojai“, – įsitikinusi Erika.
Pokalbį pašnekovė baigė linkėjimu negalią turintiems žmonėms: „Nors ir nelengva susirasti darbą, nenustokit bandyti dar ir dar kartą. Gali būti, kad nepavyks pirmą, trečią, netgi penktą kartą, bet, kaip sakoma, svajonės pildosi, todėl nepaleiskit svajonės turėti darbą, apsišarvokit kantrybe ir nenustokit mėginti, kol pavyks.“
Erika taip pat pataria darbdavių nesmerkti už tai, jog jie bijo pabandyti priimti neįgalų darbuotoją: „Svarbu su darbdaviais kalbėtis atvirai ir nuoširdžiai, paaiškinti, kokios pagalbos ar pritaikymo reikėtų darbo vietoje ir pasistengti juos įtikinti, kad leistų pamėginti“.
Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.
