Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacijos (LPPSF) pirmininko pavaduotoja, teisininkė Dalia Jakutavičė sako, jog po liepos 1 d., įsigaliojus DK, ji sulaukianti vis daugiau klausimų iš įvairių įmonių bei įstaigų darbuotojų dėl to, kaip konkrečioje situacijoje pritaikyti vieną ar kitą DK nuostatą.
Darbdavys apie terminuotos darbo sutarties nutraukimą darbuotojui turi pranešti raštu
Neseniai į LPPSF kreipėsi moteris, dirbanti pagal terminuotą darbo sutartį. Ji dirba vietoje darbuotojos, išėjusios vaiko auginimo atostogų, kuri jau turi grįžti į darbą. Terminuota sutartis su pavaduojančia darbuotoja bus nutraukta, tačiau ir ji pati laukiasi vaikelio.
Moteris klausė, kaip pagal naująjį Darbo kodeksą su ja bus įforminti darbo santykiai: ar sutartis bus nutraukta, ar pratęsta iki jos vaikeliui sueis 4 mėnesiai bei kokio dydžio išeitinė išmoka jai priklauso, jei toje pačioje įstaigoje dirbo daugiau nei 2 metus. Anot D. Jakutavičės, pagal DK 61 straipsnį, darbo sutartis su nėščia darbuotoja nėštumo laikotarpiu iki jos kūdikiui sukaks keturi mėnesiai gali būti nutraukta šiais atvejais: šalių susitarimu, jos iniciatyva, jos iniciatyva išbandymo metu, nesant darbo sutarties šalių valios, taip pat kai baigiasi terminuota darbo sutartis suėjus jos terminui (kaip ir minimos darbuotojos atveju).
„Atkreiptinas dėmesys, jog DK 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, „jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęsiasi ilgiau kaip vienerius metus, apie darbo sutarties pasibaigimą suėjus terminui darbdavys privalo raštu įspėti darbuotoją ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, o jeigu darbo santykiai pagal terminuotą darbo sutartį tęsiasi ilgiau kaip trejus metus, – ne vėliau kaip prieš dešimt darbo dienų. Darbdavys, pažeidęs šią pareigą privalo sumokėti darbuotojui darbo užmokestį už kiekvieną termino pažeidimo dieną, tačiau ne daugiau kaip už 5 ar 10 darbo dienų. Be to, vadovaujantis minėto straipsnio 4 dalimi, šiai darbuotojai darbdavys turėtų išmokėti 1 mėn. jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką“, - komentuoja D. Jakutavičė.
Kaip neprarasti besilaukiančiai priklausančių valstybės socialinių garantijų?
Besilaukiančioms moterims, su kuriomis buvo nutrauktos darbo sutartys anksčiau 28-os nėštumo savaitės, svarbu žinoti keletą dalykų.
Pasak LPPSF teisininikės, šiuo atveju, kadangi nėščia darbuotoja tapo bedarbe, kuriai reikalinga periodinė medikų priežiūra, tam, kad jai būtų užtikrintos nemokamos medicininės paslaugos, būtina susimokėti privalomojo socialinio draudimo įmokas. Todėl, jei nėštumas mažesnis nei 28-ios savaitės, moteriai reikėtų kreiptis į teritorinę darbo biržą, kur darbo, tikėtina, nelabai kas pasiūlys, bet ji jau bus drausta valstybės lėšomis kaip bedarbė. Kitu atveju reikalingas įmokas moteris turėtų susimokėti savarankiškai.
Nuo 28-os nėštumo savaitės, kaip informuoja teritorinė Valstybinė ligonių kasa, nėščioji jau draudžiama valstybės lėšomis, ir jai teikiamos nemokamos medicinos paslaugos. Tačiau žinotina, kad besilaukianti moteris, sukakus 28-oms nėštumo savaitėms, turėtų nepamiršti teritorinei ligonių kasai pristatyti medicininę pažymą, jog yra nėščia ir kad nėštumas yra ne mažesnis nei 28-ios savaitės – tik tokiu atveju ji gaus priklausančią nemokamą medicininę priežiūrą.
„Besilaukianti moteris priversta eiti į darbo biržą ir kaip bedarbė dalyvauti privalomose darbo paieškose. Žinant mūsų darbdavių požiūrį į besilaukiančias moteris, labai mažai šansų, kad jai bus pasiūlytas darbas. Tikėtina, kad tai vaikelio besilaukiančiai moteriai sukels papildomą įtampą, kas nėščiajai yra visai nereikalinga“, - apgailestauja ilgametę patirtį profesinėse sąjungose turinti D. Jakutavičė teisininkė.
„Pastaruoju metu girdime daug informacijos apie sunkią demografinę padėtį Lietuvoje, todėl, mano galva, valstybė kaip tik turėtų būti suinteresuota apsaugoti bedarbe tapusia besilaukiančią moterį nuo nereikalingo streso ir pažeminimo beieškant naujo darbo, nuo pat nėštumo pradžios iki ji pagimdys naują Lietuvos pilietį“, - prideda ji.
