Politikams norisi reguliuoti kainas, kurios, nėra reguliuojamos. Pasekmės yra tokios, kad naftos kainai pakilus staigiai ir stipriai, galime sulaukti tokios situacijos, kai degalinės išvis neparduos degalų. Taip, kaip buvo Prancūzijoje.
Naftos kainai kylant, degalinės supranta, kad rytoj turės pirkti degalus brangiau, todėl negali išparduoti esamų degalų pigiau, nes rytoj galės nupirkti mažesnį kiekį už tuos pačius pinigus.
Tiesiog, kainos rytoj bus didesnės ir degalų gali nusipirkti mažiau. Jei bus įvestas ribojimas vieną kartą per dieną keisti kainas, gausime rezultatą, kad dalis degalinių tiesiog neparduos degalų ir lauks kitos dienos lango pakelti kainą.
Kainų lubos turėtų poveikį konkurencijai, nes galėtų išstumti mažesnius rinkos dalyvius, kurie ilgai negalėtų dirbti nuostolingai, nes mažėtų apyvartumas.
Mažesnė konkurencija ilgalaikėje perspektyvoje gali lemti aukštesnes kainas vartotojams. Taigi, trumpalaikė nauda, gali virsti ilgesnio laikotarpio nuostoliais.
Akivaizdu, kad kainų ribojimas viename grandinės taške gali sukelti disbalansus visoje sistemoje.
Stebina, kad sprendimas priimamas skubotai: be išsamių konsultacijų su rinka, be konkurencijos poveikio vertinimo, be kitų šalių praktikos analizės.
Taigi, užuot priimdama strategiškai svarbius sprendimus (pvz. akcizų grąžinimo modelis leistų susigrąžinti prarastas tranzito pajamas iš Lenkijos), Lietuva vėl mina ant grėblio – nenuraškomi žemai kabantys vaisiai, o bandoma kurti netvarias sistemas ir papildomus reguliavimus.
Politikai jaučia užsakymą iš visuomenės intervencijai, nes tikisi papildomai balsų ir stengiasi rodyti iniciatyvą bei būti matomi šioje temoje, tačiau daroma esminė klaida – vidiniais reguliavimais nesureguliuosi pasaulinės naftos kainos ir nesutaikysi Irano su JAV, kur yra visos šios situacijos priežastis.
Reikia pralaukti šį periodą, jis tikrai baigsis ir pakeliui neprisirinkti keistų reguliavimų ir įstatymų, su kuriais gyvensime dar ilgai po šių iššūkių.
Marius Dubnikovas yra Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas.
