Tam tikrais atvejais Europos maisto saugos tarnyba arba valstybės narės atitinkamos kontrolės institucijos gali taikyti produktų patekimo į rinką ribojimo priemones, kurios dažniausiai sutrikdo gamintojo ar platintojo finansinę veiklą.Žemiau pateikta informacija apie pagrindines maisto produktų ženklinimo taisykles padės gamintojams ar pardavėjams, tiekiantiems produkciją Lietuvos ar užsienio rinkai, laikytis ženklinimo reikalavimų ir išvengti su maisto sauga susijusių pažeidimų. Žinoti svarbiausias maisto produktų ženklinimo taisykles svarbu ir kiekvienam vartotojui, kuris rūpinasi savo sveikata, nori vartoti kokybiškus maisto produktus ir gauti išsamią informaciją apie juos.
Šiuo metu Lietuvoje maisto produktų ženklinimą reglamentuoja LR sveikatos apsaugos ministro 2002-12-24įsakymu Nr. 677patvirtinta higienos norma HN 119:2002 (toliau tekste – HN 119:2002), kuri parengta laikantis Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Ši higienos norma nustato bendruosius maisto produktų ženklinimo, maistingumo bei partijų žymėjimo reikalavimus, kurie yra privalomi visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, teikiantiems maisto produktus į Lietuvos Respublikos rinką. HN 119:2002 reikalavimai taip pat taikomi visiems į restoranus, ligonines, valgyklas ir kitas viešojo maitinimo įstaigas tiekiamiems maisto produktams.
Svarbiausios Europos sąjungos direktyvos ir reglamentai
Į ES rinką teikiamų maisto produktų ženklinimo ir maistingumo žymėjimo reikalavimus, be kitų teisės aktų, reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/13/EB (dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą) bei Tarybos direktyva 90/496/EEB (dėl maisto produktų maistingumo ženklinimo). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad direktyva yra Europos Sąjungos teisėkūros aktas, kuriuo iš šalių narių reikalaujama pasiekti tam tikrų rezultatų, tačiau nenurodoma kokiu konkrečiai būdu tai turi būti padaryta. Direktyva nuo reglamento skiriasi tuo, kad reglamentas yra tiesiogiai veikiantis ir jis pradeda veikti be jokių papildomų vykdymo priemonių. Direktyvos dažniausiai šaliai palieka veikimo laisvę dėl konkrečių taisyklių įtvirtinimo, ir gali būti adaptuotos įvairiomis teisėkūros priemonėmis, priklausomai nuo to, kokią teisinių santykių sritį jos reguliuoja.
Tačiau nuo 2014 m. gruodžio 13 d. minėtąsias direktyvas pakeis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1169/2011 dėl informacijos apie maistą teikimo vartotojams, kuriuo iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (EB) Nr. 1924/2006 ir (EB) 1925/2006 bei kuriuo panaikinama Komisijos direktyva 87/250/EEB, Tarybos direktyva 90/496/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos 2000/13/EB, Komisijos direktyvos 2002/67/EB ir 2008/5/EB bei Komisijos reglamentas (EB) Nr. 608/2004. Reglamentas yra Europos Sąjungos teisėkūros aktas, kuris iškart pradeda veikti visose šalyse narėse be papildomų teisinių procedūrų. Tai reiškia, kad nuo minėtos datos šis reglamentas tiesiogiai įsigalios ir Lietuvoje.
Kas turi būti nurodyta produkto etiketėje
Šiuo metu Lietuvoje galioja minėtasis bendruosius maisto produktų ženklinimo, maistingumo bei partijų žymėjimo reikalavimus nustatantis teisės aktas HN 119:2002. Jis reglamentuoja, kad maisto produktų ženklinime, su tam tikromis išimtimis, būtina nurodyti šią informaciją:
1. parduodamo maisto produkto pavadinimą;
2. sudėtį;
3. sudedamųjų dalių arba sudedamųjų dalių grupių kiekį pagal konkrečią tvarką;
4. jei maisto produktai yra fasuoti, grynąjį kiekį;
5. minimalų tinkamumo vartoti terminą, o mikrobiologiniu požiūriu labai greitai gendančių produktų – konkrečią datą („Tinka vartoti iki… );
6. visas specialias laikymo arba vartojimo sąlygas;
7. Europos Sąjungoje įsisteigusio gamintojo, pakuotojo ar pardavėjo pavadinimą ir adresą;
8. išsamią informaciją apie kilmės vietą;
9. vartojimo instrukciją, jei be jos būtų neįmanoma teisingai vartoti produktą;
10. daugiau kaip 1,2 tūrio proc. alkoholio turinčių gėrimų faktinę alkoholio koncentraciją tūrio procentais.
11. Atskiroms produktų grupėms yra taikomas papildomų užrašų ar informacijos pateikimo ženklinime reikalavimas.
Kokiais atvejais būtina žymėti maistingumą?
Ženklinti maisto produktų maistingumą nėra privaloma. Tačiau, jei produkto etiketėje ar reklamoje (išskyrus bendrąją)pateikiamas su mityba susijęs teiginys, maistingumo ženklinimas yra privalomas. Mitybinių teiginių pateikimo tvarką nustato Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1924/2006. Mitybinis teiginys– tai bet kuriuo būdu pateikiama informacija, kuria teigiama ar užsimenama, kad maisto produktas turi ypatingų maistinių savybių, suteikiančių sumažintą ar padidintą energijos (kaloringumo) kiekį arba nesuteikiančių jos, o informacijoje apie produkto maistines medžiagas pažymima, turi jų mažesnį ar didesnį kiekį; jų neturi.
Yra leidžiami tik mitybiniai teiginiai apie energinę produkto vertę bei šias maistines medžiagas: baltymus, angliavandenius, riebalus, skaidulines medžiagas, natrį, konkrečiai išvardytus vitaminus ir mineralines medžiagas, jei jų kiekis išties reikšmingas, taip pat medžiagas, priklausančias maistinių medžiagų kategorijai. Dėmesio! Maistinės medžiagos kokybės ar kiekio žymėjimas nėra mitybinis teiginys!
Maistingumo ženklinimo informacija turi būti pateikiama pagal pirmosios arba antrosios grupės tvarką:
1 - oji grupė: energinė vertė, baltymų, angliavandenių ir riebalų kiekis;
2 - oji grupė: energinė vertė, baltymų, angliavandenių, riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, cukraus, skaidulinių medžiagų ir natrio kiekis.
Kai pateikiami mitybiniai teiginiai apie cukrų, sočiąsias riebalų rūgštis, skaidulines medžiagas ar natrį, ženklinime privalo būti pateikiama 2 - osios grupės informacija.
Produkto maistingumo ženklinime gali būti nurodomas ir šių medžiagų kiekis: krakmolo, poliolių, mononesočiųjų riebalų rūgščių, polinesočiųjų riebalų rūgščių, cholesterolio, bet kurios iš konkrečiai išvardytosmineralinės medžiagos ar vitaminų, jei jų kiekis reikšmingas ( t.y. ne mažiau 15 % rekomenduojamos paros normos 100 g arba 100 ml produkto arba pakuotėje, jei joje yra tik viena porcija).
Kuo nepatenkinti vartotojai?
Visa ženklinimo informacija privalo būti pateikta valstybine kalba. Papildomai ji gali būti pateikta ir užsienio kalba (kalbomis). Tačiau dar dažnai galime aptikti maisto produktų, kurie paženklinti, pvz. anglų, o ne lietuvių kalba. Ne tik tai kelia Lietuvos vartotojų nepasitenkinimą dėl parduotuvėse įsigytų maisto produktų ženklinimo. Remiantis Europos Parlamento ir ES Tarybos atliktais tyrimais, viena pagrindinių vartotojų nepasitenkinimo maisto produktų etiketėmis priežasčių yra neįskaitoma, t.y. pernelyg smulkiu šriftu ar nesuprantamai išdėstyta informacija apie produktą. Taip pat vartotojai nepatenkinti, kai pateikiami klaidinantys teiginiai apie produkto maistingumą ar sveikatingumą.
Vartotojai turėtų dėmesingiau skaityti gaminių etiketes, domėtis kur pagamintas produktas, kokios jo sudedamosios dalys, ar nepasibaigęs galiojimo laikas ir t.t. Gamintojai (pardavėjai) savo ruožtu privalo pateikti teisingą informaciją apie produkto sudėtį, laikymo sąlygas, nurodyti tikslią kilmės vietą, jei produktas importuotas. Tad ir vieniems, ir kitiems derėtų sekti naujausią informaciją apie prekių ženklinimą. Tuomet bus rečiau pažeidžiami ir vartotojų, ir gamintojų interesai bei lūkesčiai. O jei, vis dėlto,nepavyksta išvengti komplikuotų situacijų, maksimaliai sumažinti nemalonių padarinių riziką galima, jei kreipiamasi į profesionalus. Vieni iš nedaugelio teisininkų, dirbančių šioje srityje, yra „LexPro“ teisinių paslaugų įmonė. „Lexpro“ komanda sprendžia sudėtingus teisinius, gamybinius ir komercinius klausimus visame pasaulyje ir bendradarbiauja su įvairiais už maisto saugą ir maisto ženklinimą atsakingais subjektais Lietuvos Respublikoje ir kitose pasaulio šalyse.
Užs. Nr. 598
