Dėl minėto teigiamo inovacijų poveikio ekonomikos augimui ir žmonių gerovei valstybės neretai skiria ypač didelį dėmesį moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP). Lietuvos 2007-2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje buvo iškeltas tikslas iki 2013 m. padidinti šalies MTEP išlaidas iki 2,2 proc. BVP. O per 2007-2013 m. MTEP projektams finansuoti iš struktūrinių fondų vien verslui buvo skirta daugiau nei 0,5 mlrd. litų.
Tačiau nepaisant šių iškeltų tikslų ir įdėtų pastangų, bendros išlaidos MTEP Lietuvoje išlieka apgailėtinai mažos – 2012 m. jos siekė tik 0,9 proc. BVP ir buvo daugiau nei dukart mažesnės už ES vidurkį. Beje, šių išlaidų efektyvumas yra ne tik žemiausias tarp Baltijos šalių, bet ir vienas žemiausių ES – 2012 metais vienai Europos patentų biurui pateiktai patento paraiškai teko 16 mln. eurų MTEP išlaidų, tuo tarpu ES vidurkis siekė mažiau nei 5 mln. eurų. Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europos šalyse, verslo įmonėms tenka tik menka dalis MTEP veiklos – daugiausiai MTEP veiklų vykdo valstybinės įstaigos ir aukštojo mokslo institucijos. Viena iš to priežasčių yra tai, jog į MTEP dažniausiai investuoja didelės inovatyvios tarptautinės įmonės, o mes jų Lietuvoje vis dar turime mažai.
Tiesa ta, kad MTEP išlaidų rodikliai Lietuvoje jau ilgą laiką nepasiekia strategijose iškeltų tikslų, tačiau ir toliau bandoma jų siekti nepasiteisinančiomis priemonėmis. Visgi aklas MTEP rodiklių siekimas primena bandymą nusipirkti universiteto baigimo diplomą, apeinant patį mokymosi procesą. Mažos MTEP išlaidos yra žemo šalies inovatyvumo lygio rezultatas, o ne priežastis, tad dar didesnių valstybės biudžeto ir ES fondų lėšų nukreipimas į „prioritetines“ MTEP sritis situacijos iš esmės nepakeistų. Todėl valstybė turėtų analizuoti tokių prastų rezultatų priežastis ir ieškoti kitų būdų, kaip pakelti šalies inovatyvumą.
Šalies inovatyvumo lygį iš esmės lemia du paprasti veiksniai – žmonių kūrybiškumas ir sąlygos idėjoms įgyvendinti. Pastarasis veiksnys apima įvairius inovacijoms svarbius aplinkos elementus – infrastruktūrą, institucijų kokybę, reguliacinius barjerus, finansų rinkų išsivystymą, darbo rinką, talentų gausą ir kita. Šie elementai yra svarbūs, ir Lietuva šioje srityje tikrai dar gali tobulėti. Tačiau būtina pabrėžti – jie negarantuoja sėkmės, jeigu visuomenė yra nepakankamai kūrybinga. Šalies sėkmė inovacijų srityje didžiąja dalimi priklauso nuo žmonių sugebėjimo kurti, kritiškai mąstyti, komunikuoti ir pritaikyti žinias ir idėjas darbo aplinkoje ir visuomenėje.
Tenka pripažinti, kad švietimo sistema Lietuvoje nėra tikslingai orientuota į naujos kartos inovatorių ugdymą. Švietimo sistema yra sutelkta į akademinius pasiekimus, juos matuojant išlaikytais egzaminais, todėl ugdymo procese informacija yra tiesiog perkeliama iš mokytojų užrašų į mokinių užrašus. Toks ugdymo modelis ne tik neskatina novatoriško mąstymo ir verslumo, o atvirkščiai – neleidžia šioms savybėms pasireikšti.
Norint išugdyti kūrybingas asmenybes, kurios bus ateities inovatoriai, būtina iš esmės pertvarkyti švietimo sistemą – skatinti mokinius klausti klausimų, ugdyti jų smalsumą, kūrybiškumą, kritinį ir loginį mąstymą, verslumą, socialinius įgūdžius, skatinti platų technologijų taikymą ugdymo procese. Gerų pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Estijos vyriausybė, suprasdama, kad novatoriškoje visuomenėje bus ypač svarbūs sugebėjimai spręsti neįprastas, sudėtingas, nerutinines matematines problemas, neseniai nusprendė modernizuoti matematikos mokymą. Vidurinių mokyklų mokiniams nuo šiol teks spręsti atvirų klausimų tipo užduotis, kurioms nebebus vienintelio teisingo sprendimo.
Taip pat ypač svarbu lavinti ir mokyti plačiąją visuomenę, nes didžiausi pokyčiai ekonomikoje kyla ne iš pačių išradimų, o iš žmonių, kurie tuos išradimus pritaiko. O Harvardo profesoriaus A. Bhide atliktu tyrimu nustatyta, kad inovatoriais dažniausiai tampa ne mokslininkai, vykdantys MTEP, o darbuotojai, studentai ir kita visuomenės dalis.
