Kasmet vien tik į JAV sąvartynus patenka apie 30 milijardų įvairiems gėrimams skirtų plastmasinių butelių. Tai - didžiulė aplinkosaugos problema visame pasaulyje.
Tačiau jei Misūrio Mokslo ir technologijų universiteto tyrimai pasiteisins, ateities plastmasiniai buteliai praėjus keturiems mėnesiams po panaudojimo tiesiog... išnyks. Nors įvairios kompanijos jau parduoda skirtingus biodegraduojančius polimerus, tokie produktai dažnai yra per daug brangūs, prastos kokybės arba sukurti tik siauroms taikymo sritims. Dėl šios priežasties grupė mokslininkų bando išsiaiškinti, kaip, panaudojus įvairius organinius užpildus, būtų galima sumažinti tokių plastikų kainą ir padaryti juos tinkamus plačiam naudojimui.
Įvairios paprastos plastmasės pasižymi tiesiog stulbinamu patvarumu – natūraliomis sąlygomis jos gali išlikti praktiškai neribotą laiką. Kaip tik dėl šio patvarumo norime atsikratyti plastmasinių gaminių jais pasinaudoję. Ir atsikratyti ne bet kaip, o juos visiškai pašalinant iš natūralaus gamtos ciklo, pageidautina – suskaidant juos į natūralias gamtoje sutinkamas medžiagas.
Biodegraduojantys plastikai – ne naujovė, tačiau paprastai jie gan nepatvarūs ir brangūs. Misūrio Mokslo ir technologijų universiteto mokslininkai siekia sukurti tokią medžiagą, kuri patvarumu prilygtų šiuo metu naudojamiems analogams ir suirtų bent per keturis mėnesius. Šiuo metu jau sukurti pirminiai tokių medžiagų variantai. Priklausomai nuo medžiagos pritaikymo srities naudojami skirtingi polimerų „kokteiliai“ - vienas vandens buteliams, kitas – pirkinių maišeliams ir t.t. Taip pat keičiami plastmasių užpildai, kurie padidina savaiminio medžiagos susiskaidymo greitį.
Vienas galimų užpildų yra glicerolis, kuris gaunamas kaip šalutinis biodyzelino gamybos produktas. Kitas - polilaktinė rūgštis, gaunama fermentuojant krakmolą. Ji suskaidoma vos per 60 dienų, ir yra tinkama kandidatė vandens buteliams gaminti. Galutinis mokslininkų siekis – sukurti plačiai komerciniais tikslais naudojamą biodegraduojantį plastiką.
