Pasaulį užgriuvęs finansų nuopuolis jau dabar daugelio neretai pavadinamas antrąja pasaulio Didžiąja depresija, turint omenyje XX a. 4-ojo dešimtmečio pasaulio ekonomiką paralyžiavusią didžiąją ekonomikos krizę, rašo „Respublika“.
Jungtinės Valstijos nepasimokė?
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algis Povilas Kasperavičius teigė, kad iš istorijos klaidų ne tik nepasimokyta, priešingai, dabartinės finansinės krizės padariniai gali būti gerokai pragaištingesni.
Kaip teigia istorikas, nors abi krizės prasidėjo nuo finansų sektoriaus griūties, Didžiosios depresijos metais ši griūtis nebuvo tokia pražūtinga ir negrėsė visai ekonomikos sistemai. Daugiausia nukentėjo tik gamyba, o ir valiutų kursai nesmuko taip drastiškai.
Pasak A.Kasperavičiaus, per XX a. krizę nebankrutavo nė vienas didysis Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) bankas, nes kreditų išdavimas ir pačių žmonių vartojimas buvo gana racionalūs, o šių laikų bankų įsipareigojimai smarkiai viršija jų galimybes.
„Dabartiniai bankai patys naikina finansų sistemą. Jų išlaidų sumos jau viršija visų pasaulyje esančių pinigų sumą“, – sakė A.Kasperavičius.
Didžiosios depresijos metais JAV prezidento Franklino Roosevelto 1933-1939 m. pritaikytas „naujasis kursas“, kuris numatė ilgalaikę valstybės intervenciją į ekonomiką, pamažu ir nuosekliai atgaivino šalies ekonomiką, o G.W.Busho siūlomas milijardinis pagalbos planas, pasak A.Kasperavičiaus, tėra viso labo desperatiškas ir neapgalvotas bandymas kuo greičiau išbristi iš sudėtingos situacijos.
„Tačiau reikia sutikti, kad Didžiosios depresijos metais JAV ekonomika jau buvo pasiekusi krizės dugną ir beveik ties skurdo riba gyvenanti didelė dalis Jungtinių Valstijų visuomenės nesipriešino siūlomoms radikalioms reformoms, o šiais laikais toks problemų sprendimo būdas, bankų nacionalizacija ar viešieji darbai, būtų beveik neįmanomas“, – teigė A.Kasperavičius.
Reikia globalių sprendimų
Vilniaus universiteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas prof. habil. dr. Povilas Gylys teigė, kad dabartinė finansų krizė labai rimta, o stabilizuoti finansų sektorių būtina kuo greičiau.
Pasak ekonomisto, nepaisant visų priemonių, kurių savarankiškai ėmėsi atskiri bankai, pavojus finansų sektoriui nesumažėjo. „Palaikau idėją, kad dabartinė finansų krizė gali būti sprendžiama tik globaliai“, – teigė P.Gylys.
„Manau, kad finansinės injekcijos, kurios jau siekia ne milijardus, o trilijonus, turi pagelbėti, tačiau tam reikia laiko“, – pridūrė ekonomistas.
P.Gylys teigiamai įvertino pasaulio valstybių lyderių pastangas kartu spręsti problemą. Panašumų tarp Didžiosios depresijos ir šių dienų krizės, pasak P.Gylio, yra, bet svarbūs ir esminiai skirtumai.
„Nors abi krizės prasidėjo JAV ir smogė jos vertybinių popierių biržoms, šiuo metu, kitaip nei XX a., pasaulyje yra kur kas daugiau finansinių centrų, kuriuos taip pat veikia krizė. Šio ekonominio nuosmukio geografija platesnė. Vis dėlto tos valstybės, kurios nesistengė tapti finansiniais centrais, kaip Islandija, nukentėjo kur kas mažiau“, – teigė P.Gylys.
Kalbėdamas apie galimus krizės sprendimo būdus, P.Gylys palaikė neseniai Nobelio ekonomikos premiją gavusio ekonomisto Paulo Krugmano poziciją, kad vien milijardinių injekcijų į rinkas nepakaks, todėl valstybėms reikia pereiti prie aktyvesnės fiskalinės politikos.
Taip pat P.Gylys užsiminė, kad gresia ir recesija. „Finansų rinkose esanti sumaištis gali persimesti ir į visą ekonomiką, tačiau griežtai kontroliuojant finansus dar galima to išvengti, – sakė P.Gylys. – Tik ryžtingi viso pasaulio lyderių veiksmai ir keičiama dabartinė neoliberali finansų valdymo filosofija gali padėti išbristi iš dabartinės krizės ir užkirsti kelią kitoms“.
Ekonominiai klausimai jautrūs visuomenėje
Vis dėlto ne mažiau svarbi ir paprastų žmonių reakcija į ekonominę padėtį. Psichologas Raimundas Milašiūnas teigė, kad finansų klausimas visuomenėje dažnai yra labai jautrus. „Žmonėms ekonominė krizė visuomet susijusi su nesaugumo jausmu. Kai žmogus gali ką nors prarasti, jis reaguoja labai jautriai, ypač tada, kai neigiamai apie sunkią padėtį šneka politikai ir kompetentingi ekonomistai“, – sakė psichologas.
Pasak psichologo, ekonominės krizės supolitinimas yra blogas reiškinys.
„Krizė veikia visus žmones, kurie turi kreditų, kitų finansinių įsipareigojimų. Taip pat finansinį nesaugumą jaučia emociškai nestabilesni ir sunkiai savarankiškai sprendimus priimantys žmonės“, – sakė psichologas. Pasak R.Milašiūno, politikai, kurie savo populiarumui kelti naudojasi finansine krize, prieš savo rinkėjus elgiasi nesąžiningai.
Valentinas Beržiūnas
