Valstybės kontrolei atkreipus dėmesį į Konkurencijos tarybos finansavimo šaltinių vienpusiškumą, institucijos pirmininkas Šarūnas Keserauskas premjerui pateikė siūlymų dėl papildomų šaltinių lėšoms generuoti. Pasak jo, tai padėtų institucijai tapti labiau nepriklausomai.
Praėjusią savaitę susitikęs su premjeru aptarėte galimus naujus tarybos finansavimo būdus. Papasakokite apie tai plačiau.
Valstybės kontrolė silpna mūsų vieta įvardijo finansavimą iš biudžeto. Juk stebime ne tik verslą, bet ir valstybės institucijas, todėl mūsų veiklos nepriklausomybės garantas galėtų būti nepriklausomas finansavimas. Taryba gali kvestionuoti vyriausybės veiksmus, o pastaroji sudaro biudžetą. Visai realu, kad jei Konkurencijos taryba pasielgs taip, kaip nepriimtina vyriausybei ar kuriai ministerijai, kitąmet mūsų biudžetas gali būti sumažintas.
Bet jūs jau nustatėte pažeidimų Valstybinės ligonių kasos veikloje...
Taip, tai geras pavyzdys, kad mes žiūrime į viską sistemiškai ir nesakome, jog kaltos tik įmonės. Priešingai: visuomet pabrėžiu, kad valstybės padėtis yra geriausia konkurencijai riboti, nes ji priima įstatymus, nutarimus ir kitus teisės aktus. Būtent pastarieji dažniausiai nustato ribojimus.
Kaip vieną iš galimų modelių pasiūliau veikiantį Portugalijoje: čia reguliuojamos įmonės finansuoja reguliuotojus, o šie po nedidelę dalį pinigų duoda konkurencijos institucijai. Galimi ir kiti modeliai. Pavyzdžiui, Graikijoje labai menka akcinio kapitalo dalis patenka į konkurencijos institucijos biudžetą. Ji tokia menka, kad įmonei nereikšminga.
Valstybėse, kuriose senos teisės, verslo, rinkos ekonomikos tradicijos, institucijos veikia be tokio nepriklausomo finansavimo modelio. Pavyzdžiui, JAV konkurencijos institucija yra vyriausybės dalis. Jungtinėje Karalystėjė konkurencijos institucija taip pat nėra nepriklausoma, tačiau ten niekam net nekiltų mintis duoti nurodymą institucijai ar kištis į konkretų tyrimą. Mūsų istorinė patirtis kiek kitokia, todėl reikia galvoti apie alternatyvų finansavimo modelį. Lėšų skyrimas iš biudžeto turi esminę spragą – visuomet galima pabandyti „timptelti“ tą instituciją, kuriai skiri pinigų...
O jūs jau esate su tuo susidūręs?
Kol kas ne. Tačiau reikia žiūrėti sistemiškai. Be to, kas gali žinoti?
Ar nesibaiminate, kad pasirinkus modelį, kai tarybą finansuoja verslas, ji gali tapti nuo jo vienaip ar kitaip priklausoma, o galbūt ir neveiksni?
Verslas neturėtų baimintis nepriklausomo finansavimo. Kalbant apie portugališką modelį, kai konkurencijos tarybą finansuoja rinkos reguliuotojai, institucija netampa tiesiogiai priklausoma nuo verslo. Be to, verslas gali būti tikras, kad mes nebūsime priklausomi ir nuo biudžeto. Nebūsime ta institucija, kuri išaugus kainoms būtų užsiundoma. Mes būsime faktiškai nepriklausomi. Save ir kolegas laikau nepriklausomais žmonėmis, tačiau geriau turėti sisteminį garantą.
Kokias dar problemas galėtų išspręsti papildomas finansavimas?
Tai nėra tik pinigų kiekio klausimas. Biudžetas, kurį gauname, galėtų būti didesnis. Bet mes esame realistai. Problema ta, kad net gaudami gerą biudžetą mes negalime jo naudoti taip, kaip mums atrodo efektyviausia. Pavyzdžiui, pritraukti iš rinkos specialistų, turinčių didesnę patirtį. Mes turime labai gerą komandą, pasamdėme daug naujų žmonių, nes per krizę jų buvo gerokai sumažėję, tačiau komandą reikia išlaikyti ir sustiprinti.
Dalis mūsų žmonių yra jauni ir jei karjeros pradžioje jų atlyginimai yra adekvatūs bei konkurencingi, vėliau situacija keičiasi, nes jiems atsiveria advokatų kontoros, bankai, Europos Komisija, kur atlyginimas skiriasi du tris kartus. Mes kalbame apie siaurą teisės ir ekonomikos sritį, kurioje išsilavinusių ir patyrusių specialistų Lietuvoje itin mažai. Dirbdamas pas mus jis gautų 3 tūkst. Litų, jei neturi valstybės tarnautojo stažo, advokatų kontoroje – nuo 10 tūkst. litų, o užsienyje – nuo 10 tūkst. eurų atlyginimą.
Mes negalime kurti valstybinės konkurencijos politikos vildamiesi, kad atsiras žmonių, kurie tai darys ne dėl pinigų. Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje tokių specialistų yra daugiau, taigi tikrai yra tikimybė, kad iš jų atsiras tokių, kurie tai darytų dėl ambicijų, gero įrašo CV, visuomeniniais tikslais.
Turite nemažai tarptautinės patirties konkurencijos reguliavimo srityje. Kokią matote Konkurencijos tarybos viziją? Kokių pakeitimų institucijai dar reikėtų?
Pagrindinis dalykas, kurio mums reikia, – stiprinti gebėjimus. Mums nereikia staklių ar kompiuterių, reikia žmonių. Tad jei mums pavyks sustiprinti ir išlaikyti personalą, kurį turime, po kelerių metų veiksime dar kokybiškiau. Manau, į šiuos žmones verta investuoti.
CV Šarūnas Keserauskas
1998 m. Vilniaus universiteto Teisės fakultete įgijo teisininko kvalifikaciją
2003 m. Londono universiteto Karaliaus koledže įgijo Europos teisės magistro, o 2010 m. – filosofijos daktaro teisės srityje laipsnį
Nuo 1998 m. Lietuvos ir Latvijos aukštosiose mokyklose skaito konkurencijos teisės paskaitas
1998–2009 m. dirbo advokatų kontoroje „Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“
2009–2011 m. dirbo vyresniuoju teisės patarėju Jungtinės Karalystės sąžiningos prekybos tarnyboje
Nuo 2011 m. – Konkurencijos tarybos pirmininka
NUOMONĖ
Ko reikia Konkurencijos tarybai?
Mykolas Majauskas, premjero patarėjas
„Mano nuomone, valdybos nariai turi turėti labai aukštą kompetenciją ir už 3 tūkst. litų pritraukti tokį žmogų, kuris dirbtų su svarbiausiomis ir labai sudėtingomis bylomis, Lietuvoje yra sudėtinga – štai šiandien taryboje yra tik trys nariai“
Valdas Sutkus, Lietuvos verslo konfederacijos „ICC Lietuva“ prezidentas Verslo pasitikėjimo ELTA
„Dažnai verslininkų konkurencijos pažeidimai padaromi neturint pakankamai informacijos ir stokojant išteklių stebėti visus įstatymų ar nutarimų pakeitimus. Pasikeitus tarybos vadovybei jaučiasi geranoriškesnis požiūris į verslą, tad išaugo verslininkų lūkesčiai stiprinti bendradarbiavimą su šia institucija“
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (32(94), rugsėjo 3- rugsėjo 9 d.)
