Socialiniame tinkle kilo diskusija dėl to, ar rūkymo pertrauka yra darbuotojo teisė, ar tai vis dėlto nesąžininga kitų, nerūkančiųjų ir toliau darbo vietoje liekančiųjų, atžvilgiu.
Vartotojas Darius (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas) dalijosi, kad rūkantis žmogus turi priklausomybę, o staigus rūkymo nutraukimas gali kelti pavojų, ypač turint gretutinių ligų.
„Yra kolegų, kuriems dažnai reikia į tualetą ir yra tie, kuriems nereikia. Kodėl tada tas, kurio šlapimo pūslė tvirtesnė, turi dirbti daugiau?“ – svarsto gyventojas.
Jam pritarė ir Gintaras (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas). Vyras sakė, kad tuo metu, kai vieni kolegos rūko, kiti dešimtis kartų per dieną eina į tualetą arba valandą laiko tiesiog imituoja darbą.
„Rūkyti negali uždrausti, čia žmogaus pasirinkimas“, – sakė vyras.
Kiti turi priešingą nuomonę. Pavyzdžiui, vartotoja Rita (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas) komentavo, kad darbo metu ji atlikdavo paskirtas užduotis, o kolegės eidavo rūkyti.
„Joms poilsis, o kiti turi dirbti – neteisinga. Siūlyčiau priedą nerūkantiems, o kurie rūko, tai už tą laiką išskaičiuoti iš algos. Tada nebeliktų pasakymų, kad „iš nervų rūko“, – rašė ji.
Dar kita gyventoja Janina (vardas pakeistas, bet redakcijai žinomas) dalijosi, kad buvo padavėja kavinėje, kurioje, anot jos, reikėjo dirbti greitai ir efektyviai. Be to, ten buvo jaučiamas spaudimas iš darbdavio.
„Dėl to padavėjos dažnai eidavo parūkyti. Norėjau viską mesti ir bent trumpam išeiti į lauką atsipūsti, tačiau vadovė neleido – neva nėra reikalo išeiti, jeigu nerūkai. Todėl tęsiau šį žalingą įprotį tam, kad galėčiau nors keletą minučių pailsėti“, – pridūrė ji.
Rūkė neleistinoje vietoje
Teisininkė, mediatorė Raimonda Joskaudienė išskyrė atvejį, kai prieš daugiau nei penkerius metus darbuotoja, išnešusi šiukšles, nuėjo parūkyti ir grįždama paslydo ant apledėjusio įmonės teritorijoje esančio tako.
Tuo metu darbdavys teigė, kad darbuotoja neturėjo teisės darbo metu rūkyti ir veikė asmeniniais tikslais.
Nepaisant to, teismas paliko galioti Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) išvadą, kurioje teigiama, kad įvykis susijęs su darbu. Šiuo atveju viskas nutiko darbo metu, darbdavio teritorijoje ir darbuotojai esant darbdavio žinioje.
„Teismas konstatavo, kad įmonėje nebuvo nustatyta aiški rūkymo tvarka, nors darbdavys žinojo, kad dalis darbuotojų rūko“, – dalijosi teisininkė.
Pasak jos, atsakomybė vis dėlto nebuvo vertinama vienpusiškai. VDI nustatė, kad darbuotoja taip pat pažeidė vidaus taisykles, nes rūkė ne tam skirtoje vietoje.
Taip pat buvo nustatytas ir netinkamas darbdavio saugos kontrolės organizavimas bei netinkamai įvertinta paslydimo rizika.
„Šio sprendimo negalima aiškinti kaip pripažinusio visuotinę darbuotojo teisę rūkyti darbo metu. Jo esmė kita: darbdavys negali ilgą laiką toleruoti neaiškios praktikos, o įvykus nelaimei teigti, kad apie ją nieko nežinojo. Darbo ginče vertinamos ne tik popieriuje surašytos taisyklės, bet ir faktinis darbo organizavimas“, – teigė R. Joskaudienė.
Pasakė, už ką atsakingas darbdavys
Rūkymo pertraukos nereikėtų painioti su Darbo kodekse įtvirtintomis privalomomis pertraukomis, pažymi R. Joskaudienė.
Anot jos, fiziologinės pertraukos suteikiamos pagal darbuotojo poreikį ir yra skirtos būtiniems žmogaus fiziologiniams poreikiams, pavyzdžiui, pasinaudoti tualetu ar atsigerti vandens.
„Fiziologinės ir specialiosios pertraukos įskaitomos į darbo laiką ir turi būti apmokamos“, – išskiria teisininkė.
Jos teigimu, specialiosios pertraukos suteikiamos dėl darbo sąlygų ir profesinės rizikos. Pavyzdžiui, dirbant lauke, esant labai aukštai ar žemai temperatūrai, atliekant sunkų fizinį, didelės protinės įtampos ar profesinės rizikos veikiamą darbą. Be to, jos taip pat yra darbo laiko dalis.
Tuo metu pietų pertrauka turi būti suteikta ne vėliau kaip po penkių darbo valandų. Ji negali būti trumpesnė nei 30 minučių ir ilgesnė nei 2 valandos.
„Jeigu dėl darbo pobūdžio darbuotojui realiai negalima suteikti pietų pertraukos, darbdavys turi sudaryti galimybę pavalgyti darbo metu – tuomet šis laikas įskaitomas į darbo laiką ir apmokamas“, – aiškina R. Joskaudienė.
Papildomos pertraukos rūkantiems nepriklauso
Specialistė pateikė situaciją, kai darbuotojas keturis kartus per dieną išeina parūkyti po septynias minutes.
„Per 20 darbo dienų susidaro 9 valandos ir 20 minučių – daugiau negu viena visa darbo diena. Tuo metu nerūkantis kolega lieka aptarnauti klientų, atsiliepti telefonu ar užbaigti bendro darbo“, – skaičiuoja ji.
Anot ekspertės, atskiros teisės į tokią pertrauką Darbo kodeksas (DK) nenumato. Jame nėra atskiros „rūkymo pertraukos“ sąvokos, taip pat nenustatyta nei tokių pertraukų trukmė, nei skaičius, nei pareiga darbdaviui suteikti rūkančiam darbuotojui papildomą apmokamą poilsio laiką.
Pernai VDI nurodė, kad rūkymo pertraukos nėra savarankiška Darbo kodekse nustatyta pertraukų rūšis.
Anot specialistų, jos savaime nelaikomos nei pietų, nei fiziologinėmis pertraukomis – išskyrus atvejus, kai darbuotojas rūko teisėtai naudodamasis jam suteikta pertrauka.
Darbdavys gali uždrausti rūkymo pertraukas
Teisininkė akcentuoja, kad darbuotojas gali rūkyti šiais atvejais:
- per pietų pertrauką, jeigu pasirinktoje vietoje rūkyti nedraudžiama;
- per darbdavio papildomai nustatytą trumpą poilsio pertrauką;
- darbdavio leidžiamu laiku ir tik nustatytoje vietoje;
- nepalikdamas darbo vietos taip, kad būtų sutrikdytas klientų aptarnavimas, gamybos procesas, darbuotojų sauga ar kitų darbuotojų darbas.
Tuo metu darbdavys taisyklėse gali numatyti, kad rūkyti leidžiama tik per pietų pertrauką, konkrečiu metu arba gavus tiesioginio vadovo leidimą.
„Jis taip pat gali nustatyti, kad papildomos rūkymo pertraukos neleidžiamos arba, kad visoje darbdavio teritorijoje rūkymas yra draudžiamas“, – pasakoja R. Joskaudienė.
VDI taip pat aiškina, kad darbdavys turi teisę nustatyti rūkymui leidžiamas vietas, apribojimus, draudimus ir kitus su tuo susijusius reikalavimus, o darbuotojai privalo jų laikytis.
Ar dėl to galima netekti darbo?
Jeigu darbuotojas nesilaiko nustatytų rūkymo taisyklių, tai gali reikšti darbo pareigų pažeidimą. Šiuo atveju darbdavys fiksuoja situaciją, įvertina aplinkybes ir reikalauja darbuotojo paaiškinimo.
„Nepaisant to, vienas trumpas išėjimas parūkyti iškart nereiškia teisėto atleidimo iš darbo“, – akcentuoja R. Joskaudienė.
Ji įvardija, kad įstatymai darbo sutarties nutraukimą dėl darbuotojo kaltės sieja su šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu arba per paskutinius 12 mėnesių padarytu antru tokiu pačiu darbo pareigų pažeidimu, kai pirmasis buvo nustatytas ir darbuotojas įspėtas apie galimą atleidimą.
„Sprendžiant dėl atleidimo, turi būti vertinamas pažeidimo sunkumas, padariniai, darbuotojo kaltė, konkrečios aplinkybės, ankstesnis jo elgesys ir darbo rezultatai. Atleidimas turi būti proporcinga, o ne automatinė priemonė“, – aiškina teisininkė.
Pasak jos, kitaip galima vertinti situaciją, jei darbuotojas savavališkai palieka pavojingą įrenginį, kasą, apsaugos postą, pacientą ar kitą priežiūros reikalaujantį objektą ir dėl to kyla realių padarinių.
