Lietuvos pramonei pradedant iš lėto atsigauti, gamintojai kaltina vežėjus atsisakant vežti jų gaminius į Europą. Vežėjai teigia, kad tokiais įkainiais, kokius dar neseniai taikė, gabenti krovinių jie jau nebegali.
Dotuoti nebeįstengia
Pasak asociacijos „Linava“ prezidento Algimanto Kondrusevičiaus, kone dvidešimt metų vežėjai rėmė Lietuvos gamintojus kur kas labiau, nei pastaruosius rėmė valstybė. „Valdžios institucijos visuomet rėmė eksportą, tačiau daug metų šalies vežėjai tai darė efektyviau, padengdami dalį vežimo savikainos. Tačiau pastaruoju metu mūsų versle susiklostė tokia situacija, kad to daryti tiesiog nebegalime“, – tvirtina A. Kondrusevičius. Pasak jo, anksčiau patiriamus nuostolius eksportuojant prekes į Europą kompensuodavo didesni importuojamų prekių įkainiai. Jiems nukritus bei sumažėjus prekių srautams, vežėjai pigiau vežti lietuviškų krovinių nebeįstengia.
Gamintojų teigimu, Lietuvos vežėjai kai kuriais atvejais reikalauja apmokėti ne tik krovinio gabenimo į užsienį, bet ir grįžimo tuščiomis į Lietuvą išlaidas. Vežėjai tokius kaltinimus griežtai neigia. „10–15 metų mes, vežėjai, dotavome pramonininkus, veždami krovinius pigiau nei savikaina. Nieku gyvu neprašome, kad būtų padengtos važiavimo į abi puses išlaidos – norėtume, kad padoriai būtų apmokėtas krovinio gabenimas į vieną pusę. Kitaip tariant, prašome sumokėti tiek, kad bent atsipirktų krovinio gabenimo savikaina“, – kalba UAB „Mečys“ vadovas Mečislovas Atroškevičius. Pasak jo, ilgus metus vežimo kainos buvo iškreiptos. Didžioji dalis Lietuvos vežėjų visada vertėsi gabendami krovinius iš Europos į Rusiją. Važiuodami į Vakarus, jie paimdavo lietuvišką krovinį tegu ir mažesne kaina. „Taip apsimokėdavo labiau, negu važiuoti visai be krovinio. Tačiau vežimo įkainiai dažnai nepadengdavo netgi vežimo savikainos. Pelno gaudavome tik nuvežę krovinį iš Europos į Rusiją. Galima teigti, kad tam tikra prasme per Lietuvos vežėjus Rusijos verslininkai dotavo Lietuvos gamintojų krovinių vežimą į Vakarų šalis“, – teigia M. Artroškevičius.
Gerokai sumažėjus importo apimtims bei įkainiams, prekių vežimas į Rytus nebekompensuoja vežėjų patiriamų nuostolių. „Susiklostė tokia situacija, kad nebeišgalime remti savų eksportuotojų. Tokių kainų, kokios buvo iki krizės vežant prekes į Rusiją, Ukrainą, Baltarusiją ar Kazachstaną, nebėra. Be to, pastaruoju metu ryškėja dar viena tendencija: Lietuvos vežėjai aktyviai stumiami iš Rytų rinkų“, – teigia Lietuvos vežėjų asociacijos prezidentas
Vežėjų teigimu, kai kuriais atvejais į Europą geriau apsimoka važiuoti nepakrautu sunkvežimiu, nei vežti pigų krovinį. „Dešimtmečiais dirbdami pusvelčiui, patirdavome įvairiausių nepatogumų ar net nuostolių. Būdavo, kad, vežant, tarkim, medieną, pakrauto krovinio svoris viršydavo normą. Mašinos lūždavo, neatlaikydavo padangos, o remonto nuostolius tekdavo padengti vežėjui. Ir tuomet nesyk spjaudavome į tokius nepelningus krovinius ir į Europą geriau važiuodavome tuščiomis“, – prisimena M. Atroškevičius.
Pasak jo, įkainių problema dar labiau paaštrėjo, kai nuo 2004-ųjų rinkoje atsirado daug naujų, nepatyrusių vežėjų: neturėdami supratimo apie krovinių gabenimo verslą, jie dempingavo kainas. Tačiau tereikėdavo didesnio gedimo užsienyje, problemos su kroviniu ar automobiliu, ir tokios įmonės būdavo priverstos pasitraukti iš verslo. „Šiuo požiūriu krizė buvo naudinga – vienadieniai vežėjai jau „atsisijojo“, rinkoje liko tik norintys bei sugebantys dirbti“, – kalba transporto įmonės vadovas.
Geriau nevažiuoti
Pasak Lietuvos vežėjų, krovinių gabenimo išlaidos užsienyje pastaruoju metu gerokai išaugo. „Kuras Vokietijoje per dešimtį metų pabrango kone dvigubai – nuo 1,1 markės iki 1,1 euro. Įvesti mokesčiai už kelius. Tarkim, už vieną Vokietijos keliais nuvažiuotą kilometrą tenka sumokėti 25–28 euro centus. Jei krovinį vežame nuo sienos iki sienos, susidaro solidžios sumos. Jei gabentume krovinius tokiais įkainiais, kokius mums šiuo metu siūlo gamintojai, patirtume vien tiktai nuostolių“, – teigia M. Atroškevičius.
Pasak jo, tuomet, kai būdavo galima rasti pelningų krovinių iš Vokietijos ar kitos Europos šalies į Rusiją, į vieną pusę buvo galima važiuoti ir pigiau. Dabar dažnas vežėjas į nepelningus reisus numoja ranka. „Jei žinai, kad patirsi vien tiktai nuostolius, ko tokiu atveju apskritai važiuoti? Dyla padangos, perki degalus, sumoki atlyginimą vairuotojui. Geriau jau palikti automobilį stovėti garaže ir laukti geresnių dienų“, – tvirtina M. Atroškevičius. Pasak jo, nemenka problema vežėjams – ir vėluojantys atsiskaitymai už nugabentą krovinį. „Mokėjimų atidėjimai paprastai sudaro 30 dienų. Vežti krovinį tenka už savus pinigus, o paskui vargti, kol juos atsiimi. Be to, į reisą investavęs, tarkim, tūkstantį eurų, dar nereiškia, kad tiek ir atgausi“, – kalba UAB „Mečys“ vadovas.
Pramonininkai: reikia derėtis
Pramonininkai, susidūrę su pasikeitusiu vežėjų požiūriu, bando ieško savų išeičių. Pastaruoju metu prabilta apie galimybę steigti krovinių biržą, kur vežėjai su gamintojais galėtų tiesiogiai susitarti dėl paslaugų bei jų įkainių. Vežėjai nemano, kad naujos biržos steigimas pagerintų situaciją – pasak jų, problemos šaknys glūdi kur kas giliau.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento Mykolo Aleliūno manymu, susiklosčiusi situacija nėra kuo nors ypatinga: dirbant rinkos sąlygomis, vežimo įkainiai visada yra ir bus susitarimo tarp abiejų pusių objektas. „Vežimo sutartys – dviejų šalių susitarimo reikalas. Tai – normalūs rinkos santykiai, kai vienas parduoda, o kitas perka paslaugą. Dėl krizės sunkioje padėtyje atsidūrę pramonininkai, be abejo, ieško, kas vežtų pigiau. Tačiau ne mažiau mums svarbu ir vežėjo patikimumas bei krovinio gabenimo kokybė“, – sako M. Aleliūnas. Jo teigimu, pramonininkai supranta vežėjų poziciją ir neįtaria jų karteliniais susitarimais. „Manau, mūsų vežėjai elgiasi garbingai. Jei jiems ir eksportuotojams iki šiol nepavyko susitarti, reikia dar kartą sėstis prie derybų stalo ir kalbėtis. Patikinu: nebandysime ieškoti užsienio vežėjų – stengsimės ieškoti kompromisų su lietuviais“, – teigia konfederacijos viceprezidentas.
Pasak jo, į užsienio vežėjus Lietuvos eksportuotojams teko kreiptis tik tuomet, kai Lietuvos krovinių gabenimo įmonėms buvo blokuotas įvažiavimas į Rusijos teritoriją. „Tuomet ieškojome kitų šalių vežėjų, kuriuos lengviau praleisdavo per Rusijos sieną. Tačiau šis sprendimas buvo laikinas. Kai reikalai susitvarkė, vėl stengiamės bendradarbiauti su Lietuvos vežėjais“, – sako M. Aleliūnas.
Jo teigimu, pastaruoju metu susiklostė tokia situacija, kad gamintojai už prekių išvežimą ne visada turi lėšų mokėti brangiau – sunkmečio prispausti verslininkai priversti skaičiuoti kiekvieną centą. „Vis dėlto tikiuosi, kad vežėjai ir gamintojai jau artimiausiu metu ras abiem pusėms naudingą kompromisą“, – viliasi viceprezidentas.
Išeitys
Asociacijos „Linava“ prezidento teigimu, vežėjai taip pat supranta sudėtingą eksportuotojų padėtį: jų konkurencingumas Europoje sunkmečio sąlygomis mažėja. Neviltį tiek vieniems, tiek kitiems verslininkams kelia ne tiktai krizė, bet ir paini, nuolat keičiama Lietuvos mokesčių sistema. Išspręsti susidariusią problemą vien tik vežėjams bei pramonininkams vargu ar pavyks. „Manau, kad šiuo atveju reikėtų ir valdžios institucijų paramos. Asociacija „Linava“ siūlė Ūkio ministerijai įvairias iniciatyvas: prašėme keisti mokesčių politiką, mažinti degalų kainas, akcizą degalams. Tačiau situacija tokia – valstybė vežėjams išgyventi nepadeda“, – kalba A. Kondrusevičius. Viena iš konkurencingiausių Lietuvos verslo šakų – krovinių gabenimas – eilinį kartą palikta likimo valiai. Lietuvos vežėjai vis aktyviau priversti ieškoti savo verslui naujų rinkų.
Pasak A. Kondrusevičiaus, dabartinėmis sąlygomis vežėjai negalvoja apie didelius pelnus. „Šiuo metu svarbiausias yra išgyvenimo klausimas. Gerai, kai galime vežti krovinį bent jau nepatirdami nuostolių ir „išeidami į nulį“. Išeities turėtų padėti ieškoti valdžios atstovai, rengdami įvairias paramos verslui programas. Kol kas supratimo nesulaukiame, susidaro įspūdis, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“, – pasakoja jis.
Krovinių gabentojų Lietuvos rinka išmaitinti negali – čia jie uždirba tik nedidelę dalį savo pinigų. Pastaruoju metu kai kurie vežėjai savo įmones stengiasi perkelti į užsienį. „Lietuvoje paprastai tėra tik vežėjų įmonės buveinė, čia gyvena mūsų šeimos, čia mokame mokesčius, tačiau pinigus uždirbame užsienyje. Vis daugiau vežėjų perkelia savo įmonių buveines į Lenkiją, Rusiją ar Latviją, kur mokesčių politika mažiau sudėtinga ir verslui plėtoti sudarytos palankesnės sąlygos,“ – sako Lietuvos vežėjų asociacijos prezidentas.
Vežėjai tiki, kad po nuosmukio ateis ir lengvesni laikai, jų verslas vėl sulauks pakilimo. Tačiau ar visiems jiems pavyks sulaukti geresnių laikų, priklausys ir nuo tinkamos valdžios institucijų politikos.
Lina Jakubauskienė
