„Kalbant apie aukštąsias mokyklas, tam tikrų poslinkių į gerąją pusę yra. Didėja inžinerinių specialybių populiarumas. Ateina labiau motyvuoti žmonės. Tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje inžinieriams ateina tam tikras renesanso laikotarpis. Jaunimui, besirenkančiam inžinerinių krypčių mokslus, yra daug galimybių ir perspektyvų. Ir ne tik Lietuvoje. Antra vertus, jų parengimo kokybė galėtų būti geresnė. Kai atrinkinėjam žmonės, pirmiausia paduodam brėžinį. 5 ar 6 iš dešimties kažką pamato. Ir nesakau, kad teisingai pamato. Bet jei jau pasako tam tikrus dalykus ir yra motyvuoti, priimam ir apmokom tam tikrų dalykų. Nesinorėtų pradėti mokyti nuo abėcėlės, o daugeliu atvejų to reikia“.
Pašnekovas pabrėžė, jog kiekviena įmonė turi specifiką. Ir kiekvienam jaunam darbuotojui, įgijusiam net ir geriausių bazinių žinių, reikia laiko adaptuotis:
„Galbūt čia ir pačių jaunuolių problema, kad jie studentauja, o ne studijuoja. Nesiskundžiu, o tik konstatuoju faktą, kad yra tokia problema. Tą problemą patys ir sprendžiame. Turime Jeruzalės darbo rinkos centrą, esame dalininkai, čia ruošiame jaunuolius, pasirinkusius darbininkiškas specialybes. Net tuomet, kai ateina žmogus, turintis, sakysim, suvirintojo diplomą, jis trims mėnesiams siunčiamas į mokymo centrą, čia jis ir gauna reikalingų specifinių žinių. Mes sumokam darbo rinkos centrui už darbininko paruošimą ir tai darom ne iš gero gyvenimo, - sakė G. Kvietkauskas.
