Krizei atslūgstant laukiama, kada atsigaus ir darbo rinka, tačiau ekonomikos ekspertai įspėja, kad šį kartą nedarbas nėra susijęs vien su ekonomikos ciklu.
Atsigavus gamybai, nebūtinai atsiras pakankamai darbo vietų – išsivysčiusiose šalyse jų mažėja dėl technologinių inovacijų ir dėl prekybos iškėlimo į pigesnę darbo jėgą turinčias šalis. Prognozuojama, kad ateityje gerai apmokamą darbo vietą rasti ir išlaikyti bus vis sunkiau.
Reikalingiausi bus kvalifikuoti specialistai, darbo užmokestis dažniau priklausys nuo rezultatų ir gali būti, kad trumpės darbo diena. Apie tai, kaip su nedarbu kovoja Amerika bei Europos šalys ir kokie iššūkiai laukia ateityje, Lietuvos radijo laidoje „Naujienų žemėlapyje“ pasakoja Simona Oginskaitė.
Pasaulio lyderiai ir daugelis ekspertų vieningai teigia, kad darbo vietų kūrimas yra pagrindinis ekonominis tikslas artimiausiais metais.
„Svarbiausi uždaviniai ekonomikos sferoje yra trys: pirmas uždavinys yra užimtumas, antras uždavinys yra užimtumas, ir trečias uždavinys taip pat yra užimtumas“, – sako Boguslavas Gruževskis, Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius.
Anot pašnekovo, pagrindinį dėmesį reikia skirti darbo vietų išlaikymui ir naujų kūrimui.
„Tik dirbantis ir gerai uždirbantis gyventojas yra efektyviausias ir biudžeto generatorius, ir efektyviausias savo pasitenkinimu generatorius“, – pažymėjo B. Gruževskis.
Per krizę pasaulyje darbo vietų sumažėjo 30 mln., Amerikoje ir Europos Sąjungoje nedarbas šoktelėjo iki beveik dešimties procentų. Praėjusių metų pabaigoje Jungtinėse Valstijose šis rodiklis kiek sumažėjo ir kai kurie ekspertai pradėjo kalbėti apie darbo, o ne rinkos atsigavimo pradžią. Prognozuojama , kad iki 2015 m. šioje šalyje nedarbo lygis pasieks prieškrizinį lygį.
Berlyne įsikūrusio Darbo studijų instituto Darbo politikos skyriaus vadovas Hilmaras Šnaideris sako, kad naujų darbo vietų pasiūla rodo, jog Amerika turėtų sugebėti atsigauti viena pirmųjų.
„Aš galvoju optimistiškai, manau, kad Amerikos darbo rinka atsigaus gana greitai, jau matome, kad nedarbo rodikliai šiek tiek sumažėjo, kompanijos praneša apie naujų darbuotojų paiešką, taigi tai reiškia, kad nepaisant sunkiai Ameriką sukrėtusios krizės, ji atsigaus greičiau nei kiti“, – pasakojo pašnekovas.
Pasak mokslininko, sunkiausia bus toms šalims, kurių darbo rinka nelanksti – reikės laiko įgyvendinant reformas. Atsigavimas bus lėtas ir šalyse, kurių ekonomika stipriai priklauso nuo spekuliacinių investicijų, ypač nekilnojamojo turto srityje.
„Pavyzdžiui, Airija ar Ispanija, šios šalys labai priklauso nuo spekuliacinių investicijų, finansinėms rinkoms šitaips kritus, jų atsigavimas užtruks, kitos šalys, pavyzdžiui Austrija ar Vokietija, atsigaus greičiau, nes jų ekonomika mažiau priklauso nuo finansinių rinkų...“, – sakė mokslininkas.
Tačiau yra ekonomistų, manančių, kad šį kartą kitaip nei po ankstesnių krizių nereikėtų aklai tikėtis, kad drauge su ekonomika atsigaus ir darbo rinka. Be ekonominio cikliškumo, užimtumą veikia ir struktūriniai procesai, pirmiausia globalizacija, leidžianti iškelti gamybą į kitas šalis ir technologijos, garantuojančios gerokai didesnį darbo našumą.
Pasak Boguslavo Gruževskio, galimybė perkelti gamybą į pigesnę darbo rinką suardė buvusią darbuotojo ir darbdavio priklausomybę. Darbo ir socialinių tyrimų instituto vadovas sako, kad tai ir yra pagrindinis skirtumas po dabartinio pokrizinio laikotarpio ir buvusio po didžiosios depresijos, kuomet atsigaunanti ekonomika garantavo darbus savo šalies piliečiams.
„Amerikoje globalizacijos procesai akivaizdūs, daugelis kompanijų apie pusę savo pajamų uždirba užsienyje, net „Coca Cola“, kurios vardas neatsiejamas nuo Amerikos 80 proc. uždarbio, gauna kitose šalyse, didžioji dauguma jų darbuotojų yra užsieniečiai. Jiems už tą patį darbą pakanka mokėti dešimtąją dalį to, ko reikalautų Amerikos darbuotojas“, – pasakojo pašnekovas.
Ilgą laiką buvo manoma, kad iškeliami tik žemos kvalifikacijos darbai, tačiau vis dažniau pasigirsta prognozių, jog tas pats laukia ir aptarnavimo sektoriaus sričių. Būtent jis yra pagrindinis Amerikos viduriniosios klasės gerovės šaltinis.
Skaičiuojama, kad ateityje 30–40 mln. šios srities darbų bus perkelti į Kiniją, Indiją ar kitas šalis. Darbas po kiek laiko gali būti skirstomas ne pagal kvalifikaciją, o pagal mobilumą.
Užimtumas turtingose šalyse mažės ir dėl sparčiai besitęsiančios technologijų raidos. Dėl jų gamyba tampa vis efektyvesnė, todėl ir darbo jėgos reikia mažiau, skaičiuojama, kad pelno 2013 m. bus galima pasiekti samdant per pus mažiau darbo.
„Boguslavas Gruževskis sako, kad valstybių vyriausybės turi visais būdais skatinti užimtumą, taigi aktyviau kištis į ekonomiką, nepaisant pasekmių produktyvumui“, – pastebėjo pašnekovas.
Jo teigimu, nedarbo lygis žemesnis tose šalyse, kur orientuojamasi į socialinį teisingumą ir solidarumą.
„Žymiai palankiau atrodo Austrijos, Vokietijos, Danijos, Belgijos darbo rinkos. Atsigauna ir mokesčių sistema, ir užimtumo programos vienaip ar kitaip dalį lėšų nukreipia į užimtumo palaikymą, vidinį solidarumą, vidinis mobilumas įmonėse plėtojamas – tokiu būdu tikrai darbo vietos išsaugojamos.
Produktyvumo prieaugis, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ir 2010 m. ir 2011 m. Prognozuojama bus mažesnis negu JAV ir Japonijoje, bet vis tiek išlieka didesnis pasitenkinimas“, – pasakojo pašnekovas.
Vokietijoje labai ryški kvalifikuotos darbo jėgos stoka, nepakanka gydytojų, inžinierių, informacinių technologijų specialistų, slaugių. Viekietijos darbo ministrė viename pranešime teigė, kad po 15 metų šalyje trūks 5 milijonų aukštos kvalifikacijos darbuotojų.
„Pagrindinis iššūkis valstybėms, nustatyti, kokių gebėjimų darbuotojų labiausiai reikia. Paruošti žmones ir sugalvoti, ką daryti su tais, kurie aukštos kvalifikacijos darbo dirbti negali“, – nesvardu.
Kai kurie ekspertai sako, kad inovacijos į mokslą, tyrimus ir švietimą yra kur kas svarbiau negu valstybės paskatos kurti darbo vietas tik tam, kad žmonės vaidintų, kad dirba, o valstybė vaidintų, kad moka. Nauji produktai, efektyvesni gamybos būdai, naujos paslaugos – prognozuojama kad šiose srityje Amerika ir daugelis kitų šalių gali būti pranašiausios.
Kalbėdami apie darbo rinkos pokyčius ateityje sociologai prognozuoja, kad bus vis sunkiau gauti gerai apmokamą darbą, reikalavimai taip pat didės, o išlaikyti kvalifikaciją bus galima tik nuolat tobulėjant. Efektyvumas pasieks tokį lygį, kad vis mažiau dirbančiųjų galės išlaikyti didėjančias nedirbančiųjų gretas. Tačiau jeigu didėjantis nedarbas gali būti pakeliama ekonominė našta, tai neišsprendžia užimtumo, kiap savirealizacijos poreikio. Ne visiems darbas tėra tik pajamų šaltinis,
Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka sako, kad ateityje darbo suvokimas ir jam skiriamas laikas gali keistis, tačiau, pasak profesoriaus, to nereikėtų baimintis.
„Jeigu mes žinome, kad štai maždaug prieš 100 metų dirbantys žmonės išsikovojo teisę dirbti ne ilgiau kaip 8 valandas, per dieną, tai kodėl nebūtų galima tą darbo dieną dar trumpinti, jeigu yra pakanakmai žmonių, kurie nori dirbti ir tų darbo vietų tiek nėra, taigi matyt kad tiesiog vyks visuomenėje pokyčiai ir reikia būti atviriems tiem pokyčiams“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasak R. Lazutkos, sakyti kad iki 10 proc. siekiantis nedarbas šalyje yra tragedija – ne visiškai teisinga.
„Yra svarbesnių dalykų, kuo užsiima žmonės, kurie neturi darbo, jie turi laiko savišvietai, jie turi laiko mokymuisi, tai žinoma, jie turi laiko girtuokliavimui, ir tas pats buvo ir anksčiau, svarbu, kuo jie užsiima, kokią jie mato prasmę gyvenimo ir, žinoma, kaip visuomenė turėtų rūpintis.
Socialinių mokslų daktaras R. Lazutka teigia, kad visuomenės galiausiai atranda sprendimus ir išeitis, kaip prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų, todėl jis netiki kad ateityje skilsime į sunkiai dirbančiuosius ir išlaikytinius.
Jau dabar daugelyje šalių vykdomos bedarbių socialinės integracijos programos, kurių tikslas už nedidelį atlygį įtraukti žmones į visuomenei naudingas veiklas ne vien dėl darbo rezultato, bet ir dėl noro išeiti iš namų ir kažką nuveikti.
„Tikrai neturėtume baimintis, kad įvyks kažkas tokio, kaip istorijos pabaiga ar dar kas nors, priešingai, mes galime pastebėti, kad nepaisant to, jog vis mažiau žmonių visuomenėse dirba, bet, kita vertus, gerovė auga. O tam tikras žmonių skaičius lieka problema“ – reikia ieškoti būdų, kaip tą problemą spręsti“, – kalbėjo R. Lazutka.
Rūta Oginskaitė
