Iš šalies toks gyvenimo būdas dažnai atrodo patrauklus – laisvas grafikas, galimybė dirbti iš bet kur ir pačiam rinktis klientus. Vis dėlto savarankiškas darbas reiškia nestabilias pajamas, papildomą atsakomybę bei būtinybę pačiam pasirūpinti mokesčiais, atostogomis ir socialinėmis garantijomis.
Kas ir kaip dažnai renkasi dirbti patys sau?
VMI duomenimis, savarankiškai dirbančių gyventojų Lietuvoje – nemaža dalis. Tai ne tik pavieniai atvejai, bet reikšminga darbo rinkos dalis, apimanti labai skirtingas veiklas.
„Šiuo metu individualią veiklą pagal pažymą vykdo 243,026 tūkst. gyventojų. Populiariausios veiklos – kurjerių ir maisto išvežiotojų veikla, keleivių vežimas, neformalus švietimas, apdailos darbai, automobilių remontas“, – pasakoja VMI Mokestinių prievolių departamento vadovė Inga Gedminienė.
Tačiau greta populiarių veiklų egzistuoja ir itin retos, kuriomis užsiima po kelis žmones iš visos šalies.
„2025 m. 46 individualias veiklas pagal pažymą vykdė vos 1 gyventojas. Tarp rečiausių – matavimo priemonių patikra bei kalibravimas, botanikos ir zoologijos sodų veikla, monetų kalimas ir kitos“, – įvardija ji.
Ne mažiau įvairi situacija ir tarp gyventojų, dirbančių su verslo liudijimais – čia dominuoja paslaugos, orientuotos į kasdienius žmonių poreikius.
„Individualią veiklą su verslo liudijimu šiuo metu vykdo 102,105 tūkst. gyventojų. Populiariausios – gyvenamosios paskirties patalpų nuoma, kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų veikla, specialieji statybos darbai“, – sako I. Gedminienė.
Kiek uždirba vadinamieji freelanceriai?
Neretai socialiniuose tinkluose gali atrodyti, kad savarankiškas darbas atneša didelius pinigus. Tačiau dauguma žmonių iš tokios veiklos uždirba nedaug.
VMI duomenimis, vertinant 2024 m. deklaruotas apmokestinamąsias pajamas (pajamos minus išlaidos), didžioji dalis savarankiškai dirbančiųjų patenka į mažiausių pajamų grupę.
Net 85 proc. savarankiškai dirbančių gyventojų per metus uždirba iki 12 vidutinių darbo užmokesčių (VDU). Tai reiškia, kad didelė dalis žmonių gyvena gana kukliai ir neturi didelių finansinių rezervų. Dar apie 13 proc. uždirba šiek tiek daugiau, o labai dideles pajamas deklaruoja tik maža dalis žmonių.
- Iki 12 VDU – 230,875 tūkst. gyventojų (85,2 proc.)
- nuo 12 iki 36 VDU – 23,41 tūkst. gyventojų (13,4 proc.)
- nuo 36 iki 60 VDU – 2169 gyventojai (0,8 proc.)
- 60 VDU ir daugiau – 1743 gyventojai (0,6 proc.)
Kitaip tariant, iš tūkstančio savarankiškai dirbančių žmonių dauguma uždirba tiek, kad vos užtenka kasdienėms išlaidoms, o tik keli – labai dideles sumas.
Tačiau yra ir kita pusė. VMI duomenimis, 2024 m. TOP10 didžiausių apmokestinamųjų pajamų sąraše pirmoje vietoje – daugiau kaip 10,3 mln. eurų. Toliau rikiuojasi kelių milijonų sumos – 4,65 mln., 4,39 mln., 4,26 mln., o dešimtoje vietoje – 1,56 mln. eurų.
Kada atsiranda mokesčiai ir kiek tenka mokėti?
VMI pabrėžia, kad kai veikla tampa nuolatine ir siekiama uždirbti, ji turi būti įregistruota. Nuo to momento atsiranda ir pareiga mokėti mokesčius, net jei pajamos nėra didelės ar pastovios.
„Pajamos, gautos iš individualios veiklos pagal pažymą, apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, kurio dydis priklauso nuo per metus gautų apmokestinamųjų pajamų.
Apmokestinamosios pajamos yra skirtumas tarp gautų pajamų ir leidžiamų atskaitymų“, – aiškina VMI atstovė.
Gyventojai gali rinktis, kaip skaičiuoti išlaidas – arba kaupti visus čekius ir sąskaitas, arba taikyti supaprastintą būdą.
„Pasirinkus 30 procentų atskaitymą, išlaidų pagrindžiančių dokumentų turėti nereikia, tačiau jis negali būti taikomas, jei pajamos gautos iš savo darbdavio“, – pabrėžia ji.
Be gyventojų pajamų mokesčio (GPM), savarankiškai dirbantys taip pat moka privalomojo sveikatos draudimo (PSD) ir valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokas „Sodrai“. O per 12 mėnesių, viršijus 45 tūkst. eurų pajamų ribą, atsiranda prievolė registruotis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtoju.
Programuotojo patirtis dirbant be darbdavio
Iš šalies savarankiškas darbas dažnai atrodo kaip svajonė – pats renkiesi klientus, laiką ir darbo vietą. Tačiau tai reiškia ir tai, kad su visomis problemomis tenka tvarkytis pačiam – be darbdavio, garantijų ir stabilumo.
Daugiau nei 10 metų savarankiškai dirbantis programuotojas Erikas Kovalčuk sako, kad pradžia buvo viena sunkiausių jo karjeroje. Reikėjo ne tik gerai išmanyti savo sritį, bet ir mokytis dalykų, apie kuriuos samdomame darbe dažnai net nereikia galvoti.
„Pradžia buvo labai nelengva, kadangi žinių reikėjo semtis ne tik iš profesinės pusės, bet ir iš kainodaros, bendravimo su klientais, problemų sprendimų. Bet šis laikas užgrūdino kaip asmenybę ir išmokė valdyti situacijas, esi vienas – sprendi vienas“, – sako jis.
Pasak E. Kovalčuko, didžiausi iššūkiai dažnai kyla ne dėl darbo sudėtingumo, o dėl bendravimo su klientais ir atsiskaitymų. Nors sutartys padeda, jos taip pat reikalauja papildomo laiko ir pastangų.
„Klientų būna labai įvairių ir iš pirmo žvilgsnio visi patikimi iki kol ateina atsiskaitymų laikas. Sutartys gelbėja, bet tai papildomi darbai, kurie užima laiko ir nėra apmokami“, – pasakoja programuotojas.
Freelance'inimas reiškia daugiau nei tik darbą su klientu
Su panašia situacija susiduria ir marketingo bei komunikacijos specialistė Austėja Jakubickaitė, savarankiškai dirbanti daugiau nei 2,5 metų. Ji sako, kad tokia darbo laisvė dažnai slepia daug nematomų darbų, apie kuriuos iš anksto nesusimąstoma.
„Iš šalies freelance'inimas atrodo labai laisvas procesas, bet realybėje atsiranda daug nematomų darbų – klientų konsultavimas, pasiūlymų ruošimas, susirašinėjimai, projektų planavimas“, – vardija ji.
Tačiau didžiausias iššūkis, pasak A. Jakubickaitės, yra ne darbo krūvis, o pajamų nestabilumas. Net ir gerai dirbantys specialistai nėra apsaugoti nuo netikėtų sprendimų iš kliento pusės.
„Vieną dieną klientas gali tiesiog pasakyti – „nuo kito mėnesio nebedirbame“. Tai nėra tavo, kaip specialisto, problema – kartais tiesiog baigiasi kliento biudžetas“, – sako ji.
Mažesni mokesčiai – laisvės kaina ar mažesnės garantijos?
Savarankiškai dirbantys žmonės dažnai moka mažesnius mokesčius nei samdomi darbuotojai, tačiau kartu jie lieka ir be daugelio įprastų garantijų. Nėra nei apmokamų atostogų, nei ligos išmokų, nei užtikrinto atlyginimo kiekvieną mėnesį. Tai reiškia, kad visa rizika tenka pačiam žmogui.
Ilgametis laisvai samdomas svetainių kūrėjas Vilmantas Birbilas sako, kad mažesni mokesčiai šiuo atveju tampa savotišku balansu tarp laisvės ir saugumo.
„Freelanceriai neturi garantuoto atlyginimo, apmokamų atostogų ar nedarbingumo. Todėl mažesni mokesčiai padeda kompensuoti šią riziką“, – sako jis.
Vis dėlto, pasak V. Birbilo, svarbiausia, kad sistema būtų aiški ir sąžininga, kad kiekvienas suprastų savo pasirinkimo pasekmes.
„Jeigu nori didesnių socialinių garantijų – turi turėti galimybę mokėti daugiau. Jei renkiesi mažesnes įmokas – turi aiškiai žinoti, ko atsisakai“, – pabrėžia jis.
Freelance'inimo neužtenka pragyvenimui
Tačiau ne visiems ši veikla iš karto leidžia iš jos pragyventi. Ypač sudėtinga tiems, kurie freelance'inimą pradeda vėliau, be didelio finansinio užnugario.
UGC (vartotojų kuriamo turinio) kūrėja Rasa Biržinienė savarankiškai dirba apie pusantrų metų. Ji kuria vaizdo įrašus įmonėms, kurios juos naudoja reklamai – tai trumpi, kasdieniai, „tikro žmogaus“ vaizdo klipai apie prekes ar paslaugas.
„Aš iš tikrųjų esu UGC turinio kūrėja, video turinio kūrėja. Klientams kuriu video jų produktams ar paslaugoms – tai tarsi vartotojo atsiliepimai, tik skirti reklamai“, – pasakoja ji.
Skirtingai nei influenceriai, tokio turinio kūrėjai vaizdo įrašų nekelia į savo socialinius tinklus – jie perduodami klientams, kurie vėliau juos naudoja mokamose reklamose. Tačiau, pasak Rasos, net ir ši gana populiari sritis negarantuoja stabilių pajamų.
Didžiausias iššūkis – ne pats darbas, o klientų paieška ir neužtikrintas uždarbis. Net ir aktyviai dirbant, pajamos dažnai būna per mažos, kad būtų galima išsilaikyti vien tik iš freelance'inimo.
„Aš nesu pasiekus 1000 eurų uždarbio ribos. Kai būna 500, 600 ar 700 eurų – pragyventi neįmanoma, todėl teko įsidarbinti papildomai“, – atvirai sako R. Biržinienė.
Pasak jos, situaciją dar labiau apsunkina tai, kad mokesčius tenka mokėti net tada, kai realių pajamų beveik nėra. Tai ypač skaudžiai paliečia tuos, kurie tik bando įsivažiuoti į naują veiklą.
„Tu gali net iš viso nieko neuždirbti, bet mokesčius vis tiek turi mokėti. Atrodo, kad žmogui neleidžiama net normaliai įsivažiuoti“, – sako ji.
R. Biržinienė neslepia, kad ilgainiui tikisi atsistoti ant kojų, tačiau šiuo metu freelance'inimas jai – ne pilnavertis pragyvenimo šaltinis, o veikla, kurią tenka derinti su kitu darbu.
