Tiesa, egzistuoja ir dar vienas scenarijus – jei žiema bus tokia šilta kaip užpernai, yra galimybių, kad šildymo kainos netgi bus mažesnės, nei dabar prognozuojama.
Apie galimus išbandymus ir kaip gyventojams sutaupyti naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto ekonomistai – Andrius Jaržemskis ir Tomas Karpavičius.
Žengiant į tą kitą temą, kuri irgi aktuali gyventojams, tai yra šildymo klausimai. Ir šiuo atveju vėlgi brėžiamas galbūt tas pesimistinis scenarijus. Tačiau ekonomistas Tadas Povilauskas savo socialinėje paskyroje paminėjo, kad jeigu šilumos suvartojimas išliks nepakitęs, centralizuotai tiekiama šilumos energijos kaina dėl didesnės biokuro kainos ir PVM (2026 m. spalis– 2027 m. balandis) tarifo turėtų būti vidutiniškai 15–20 proc. šį sezoną didesnė negu pernai. Tačiau, ekonomisto vertinimu, galutinė gyventojų sąskaita už šilumos energiją priklausys nuo oro temperatūros.
Pavyzdžiui, jei sausis ir vasaris būtų toks kaip užpernai, T. Povilausko vertinimu, išlaidos šildymui net šiek tiek sumažėtų.
Kaip jūs vertinate, ar yra laviravimo galimybių dėl šildymo kainų?
A. Jaržemskis. Manau, kad T. Povilauskas visiškai yra teisus – jeigu bus šiltesnė žiema negu užpernai, tai net ir brangiau mokėdami už tą energijos vienetą, tiesiog mums mažiau tų vienetų energijos reikės ir tikrai galime netgi mažiau galiausiai sumokėti.
Tai jis visiškai teisus ir skaičiavimus, matyt, atliko, ir tie parodo. Nėra priežasties nepasitikėti jais. Aišku, aš galiu atsakyti į klausimą: o jeigu žiema bus šaltesnė negu pernai, tada iš viso bus jau katastrofa.
Iš valdymo būdų tai vis dėlto manau, kad jeigu valstybė turėtų kažkokį planą A, B, C, stebint termometrą, jeigu žiema, kaip sakė, bus šiltesnė, tai lieka planas A – nieko nedarome. Stebime termometrą. Jeigu jau pas mus lapkritis su –20, tai tada jungiame planą B, jeigu C, tai jungiame C. Dabar kas gali būti planas B, planas C?
Tai aš pradžioje minėjau, kad šalys, kurios turi savo nuosavybėje gamtos išteklius, tai šiuo atveju yra mediena, pagrindinė biokuro žaliava, tikrai turi daug svertų paveikti rinką per įvairiausius instrumentus. Tai yra ir kvotos, ir nustatyti kainų limitai, ir, jeigu reikia, eksporto muitai. Tai per žaliavą, kurią valstybė kontroliuoja.
Vadinasi, mes visi, mokesčių mokėtojai, mums priklauso šitie gamtos resursai, gamtos ištekliai. Tai čia, manau, būtų logiška, protinga ir sąžininga. Bet vėlgi reikia žiūrėti, ar A, ar B, ar C scenarijus. Tai žiūrėkime į termometrą, bet turėkime pasiruošę scenarijus. Nežinau, ar scenarijus kas nors paruošė šiandien.
Scenarijaus gal ir nežinome, bet, stebėdami viešąją erdvę ir tuos planus arba politikų pasisakymus, kaip manote, turime planą, ką daryti tuo atveju, kai kainos už šildymą šoktų ženkliai aukščiau ir šiuo atveju gyventojai patirtų tą naštą?
T. Karpavičius. Labai norėčiau tikėti, kad planą turime, bet, kaip rodo istorija ir šiokie tokie politiniai, geopolitiniai, ekonominiai įvykiai, finansų krizės, dažnai paaiškėja, kad plano nėra. Tačiau labai tikiuosi, kad aš klystu.
Dar gal šiek tiek pridėsiu, kad, lyginant naftos ir biokuro rinką, tai, žinoma, Lietuva praktiškai niekaip negali daryti įtakos naftos rinkai, bet puikiai gali šiek tiek daryti įtaką biokuro rinkai, nes vėlgi tai yra lokali rinka. Gali tam šiek tiek daryti įtaką per pasiūlą, taip pat per kažkokius susitarimus su kaimyninėmis šalimis, Lenkija, Baltijos šalimis.
Ir čia, sakykime, yra tam tikra laisvė. Žinoma, kainos reguliavimas irgi nėra pats geriausias dalykas, kuris galimas tam tikra prasme. Tai čia šiek tiek daugiau laisvės turime. Plius, kaip ir Andrius sakė, prognozuoti, stebėti orus. Vėlgi yra tam tikros tendencijos, tam tikri signalai, į kuriuos galima reaguoti ir ruoštis.
Žinoma, aš jau pradžioje minėjau tą paprasčiausią namų ūkio finansinį planavimą. Pažiūrėkime, praėjusiais metais buvo labai šilta žiema, labai brangi žiema. Galime įsivertinti tą biudžetą, kiek mums reikėjo šildymo, ir tiesiog kiekvieną mėnesį, padalijęs tą sumą, atsidedi kažkokią sumą, kad, sakykime, šalčiausią mėnesį, kai ateina sąskaitos, nebūtų šoko.
Taip pat, žinoma, ir atsargų turėjimas. Praėjusiais metais šalčiausią mėnesį biokuro kainos buvo pačios didžiausios, nes vėlgi visi puolė pirkti. Tai irgi dabar valstybė yra įdėjusi šiek tiek pastangų ir žengusi žingsnių, kad tos atsargos būtų labiau išsaugotos ir sandėliuojamos, nes praėjusiais metais tą šalčiausią mėnesį, jeigu aš neklystu, 74 ar 75 proc. pakilo kainos. Tai didžiulis skirtumas.
