Prieš ketverius metus Estija, kitąmet Latvija, 2015-aisiais Lietuva. Į tokią grandinę dėl euro šį kartą stoja Baltijos šalys. Premjero patarėjas, finansų analitikas Stasys Jakeliūnas įsitikinęs, kad nebeliko klausimo, ar Lietuva turi stoti į euro zoną. Derybų objektas – kada tai turi įvykti. Juolab kad litas tapo labiau atsiskaitymo priemone ir simboliu, taigi dar vienos nesėkmės negali būti.
Ar visuomenė 2015-aisiais jau bus pasiruošusi pasitikti eurą?
Visuomenė galbūt abejoja nauda, ar eurui jau laikas, ar apskritai jo reikia. Bet didžioji dalis verslo, bankai, valstybinės institucijos – nebesvarsto. Kita vertus, manoma, kad 2015 metai – būtent tas laikas, kai atsiranda kur kas didesnė tikimybė nei buvo prieš kelerius metus ar po 2015-ųjų. Dabar palankiai klostosi ir ekonominės aplinkybės: ryškėja pasaulinės infliacijos mažėjimo tendencijos, sparčiau auga Lietuvos ekonomika, biudžeto galimybės taip pat, atrodo, leis pasiekti Mastrichto kriterijų galbūt sutilpti į 2 proc. nuo BVP. Žinoma, nėra garantijų, kad įvykdysime infliacijos kriterijų, bet turime galimybių ir tikimės.
Kokios Lietuvos ekonomikos tendencijos artėjant Mastrichto konvergencijos kriterijų rodiklių skaičiavimo laikotarpiui. Ar artėjame prie euro?
Rizikingiausias – infliacijos kriterijus. Galime bandyti priimti keletą sprendimų, pirmiausia, dėl administruojamos energetinių išteklių kainos dalies. Jei pavyktų išsiderėti mažesnę dujų kainą, ji paveiktų ir šilumos kainą. Nežinau, ar gali būti sumažintos šiemet pakilusios elektros kainos, bet tai irgi vienas iš svertų pavyzdžių, kad verslas būtų konkurencingesnis ir padidėtų gyventojų perkamoji dalia. Taip atsirastų daugiau pinigų kitiems poreikiams tenkinti, be to, būtų galima mažinti infliaciją. Biudžeto deficitas – dar vienas kriterijus. Nėra garantijų, kad jį įvykdysime. Pernykštis rodiklis pagal ES reikalavimus dar nėra galutinai apskaičiuotas, jį turėsime artimiausiomis savaitėmis. Planuojamas 2013 metų biudžeto deficitas – 2,5 proc., su nemaža atsarga iki 3 proc. Tačiau per metus vyksiantys procesai neužtikrina, kad neperžengsime 3 proc. ribos.
Kokią įtaką Lietuvos kelyje į eurą turės lietuviškų bankų bankrotas, milijardinis valstybės skolos tvarkymas?
Mano manymu, Ūkio banko bankrotas gali turėti įtakos, nors ir nereikšmingos, valstybės skolai. 800 mln. litų, kuriuos valstybė nusprendė įlieti į sujungiamą banką, reikės skolintis. Vis dėlto, tokios sumos nepriartina skolos limitų: gali tekti mokėti šiek tiek daugiau palūkanų, bet suma nebūtų žymi. Jei iš bankrutuojančio banko dalies nepavyktų atgauti pinigų, kurie bus įliejami į Šiaulių banką, ilgainiui gali atsirasti didesnė problema, nes skirtumas gali būti vertinamas kaip deficito, nepadengtos skolos likutis, tai klausimas, į kurį aiškaus atsakymo nėra.
Kokiomis ekonominės politikos priemonėmis galima paveikti svarbiausius Mastirchto kriterijų rodiklius?
Administruoti kainas, derėtis su dujų tiekėjais, „Gazprom“. Yra užuominų, kad šiemet derybos pavyks. Esti ir daugiau priemonių, tačiau jos nebūtinai bus taikomos. Pavyzdžiui, galima sumažinti mokesčių tarifus, tą ir padarė Latvija. Neatrodo, kad Europos institucijoms tai keltų problemų. Bėda, kad Lietuva neturi laisvės manevruoti, nes sumažinus mokesčių tarifą, jų įplaukas, kiltų grėsmė biudžeto deficito rodikliui. Latviams deficitą sumažinti pavyko geriau nei Lietuvai, taigi atsirado daugiau galimybių mokesčių tarifams. Jei kartu sieksime bendro euro tikslo, verslas ir bankai turėtų prisidėti, įvertinti savo veiksmus, kad šiuo laikotarpiu kainos augtų ne daugiau, nei reikia būtinosioms išlaidoms padengti. Reikia susitarimo, o pasirinkimo neturime: klausimas yra ne „ar stoti į euro zoną“, o „kada stoti“.
Tačiau Premjeras pareiškė, kad dirbtinių priemonių nebus. Ar Latvijos patirtimi galima sekti ir Lietuvai?
Galima sakyti, kad dirbtinė, galima – jog ne. Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, krizės metais, kad padidėtų biudžeto pajamos, PVM tarifas kilstelėjo gana žymiai. Situacija stabilizavosi, biudžeto deficitas sumažėjo, o PVM išliko gana aukštas. Taigi, Latvijos vyriausybė turi argumentų teigti ir pagrįsti, kad PVM sumažintas siekiant bent iš dalies grąžinti buvusį PVM tarifą, o ne sumažinti infliaciją. Manau, tai padėjo jiems sutramdyti infliaciją, bet ar tai buvo vienintelis tikslas, pasakyti sunku.
Ar galite nuraminti, kad MMA didinimas – paskutinis drastiškas sprendimas, o artimiausiu laikotarpiu, siekiant įstoti į euro zoną, bus išvengta panašių priemonių?
Sprendimus priima politikai, jie pirmiausia turi įvertinti, kas buvo padaryta, koks didesnės MMA poveikis biudžetui, verslui. Manau per artimiausius mėnesius matysime, kaip tai paveikė ekonominius rodiklius. Kita vertus, tolesnis MMA didinimas nebūtinai sukeltų infliaciją ar kitus procesus. Tačiau atsiranda spaudimas pakelti MMA artimus atlyginimus privačiajame ar viešajame sektoriuje. Manau, kad prioritetu turėtų būti euro įvedimas. Žinoma, kitų dalykų užmiršti nereikia, bet žiūrint per finansų prizmę – euras vienija infliacijos tramdymą, biudžeto deficito mažinimą, o tai reikalinga dėl visų kitų įsipareigojimų, finansų rinkų atžvilgiu.
Visos besikeičiančios vyriausybės skelbia vis kitas euro įvedimo datas. Ar XVI-oji vyriausybė bus išimtis? Manau, taip. Garantuoti negalima, yra daug išorinių veiksnių, kurie nepriklauso nuo Vyriausybės, tačiau ji priėmė sprendimą ir ryžtingai sieks įgyvendinti tikslą. Antra nesėkmė būtų nemaloni. Bet kokia kaina reikia pasiekti to, kas nepavyko 2006 ar 2007 metais.
Stasys Jakeliūnas
Nuo 2012 m. gruodžio – Ministro pirmininko patarėjas finansų klausimais Mokesčių sistemos peržiūros darbo grupės vadovas Dirbo kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ finansų analitiku Knygos „Lietuvos krizės anatomija“ (2010 m.) autorius.
Gabija Sabaliauskaitė
