Po poros metų šimtmetį švęsiančiame saldainių fabrike „Rūta“ verda darbas. Artėjant didžiausioms metų šventėms saldainių užsako įmonės, skanėstų dėžutes rengiamasi dovanoti draugams, artimiesiems. „Jau šeštą valandą ryto fabrikas imasi darbo visu tempu, turime dvi pamainas, tačiau yra žmonių, kurie dirba ir trečią pamainą“, – pasakojo bendrovės „Rūta“ vadovas Algirdas Gluodas.
Su A. Gluodu susitikome Vilniuje, ne Šiauliuose, kur nuo 1913 metų veikia saldainių fabrikas. Prieš beveik šimtą metų čia jį įkūrė Antanas Grincevičius, vėliau fabriką karta iš kartos paveldėjo įkūrėjo giminaičiai. „Mums fabrikas buvo grąžintas, tačiau įrengimus reikėjo išsipirkti. Teko skolintis iš banko lėšų ir įmonei steigti, ir įrengimams išsipirkti – visi buvome paprasti, turtų nesukaupę žmonės“, – pasakojo verslininkas.
„Rūtos“ administracijoje A. Gluodas dirba nuo 1995-ųjų, tačiau į saldainių gamybos paslaptis ėmė gilintis gerokai anksčiau – 1993 metais. „Tinkamo išsilavinimo neturiu – esu technikas. Net dabar, ką jau kalbėti apie anuos laikus, nėra geros literatūros lietuvių kalba apie šokoladą. Tik atėjęs į fabriką visų prašiau duoti ką nors paskaityti, kad turėčiau bent šiokį tokį supratimą apie saldainių gamybą, tačiau niekas negalėjo nieko pasiūlyti. Teko šviestis iš knygų rusų ir prancūzų kalbomis“, – prisiminė kelią į saldumynų pasaulį verslininkas. Šiandien jis išmano saldainių gamybos subtilybes, vis dėlto savęs specialistu nelaiko.
Saugo paveldėtą sklypą
Turėti savarankišką ir nuo niekieno nepriklausomą įmonę šiandien labai sunku. Tai patvirtino ir A. Gluodas. Iki krizės ne vienas užsienio verslininkas, didžiulės kompanijos, investuotojai iš svečių šalių ieškojo, ką galėtų nusipirkti ar bent į ką galėtų investuoti Lietuvoje. „Pas mus lankėsi ne kartą, spaudė iš visų pusių, ir vienaip, ir kitaip bandė suderėti, – prisiminė A. Gluodas investuotojų vizitus į „Rūtą“. – Investuoti norėjo ir vokiečiai, ir islandai. Tų investicijų reikėjo, tačiau nenorėjome būti priklausomi.“ „Rūta“ liko nepriklausoma lietuviška įmonė. Didžioji dalis Lietuvoje veikiančių saldumynų gamintojų jau senokai priklauso užsienio kompanijoms.
Didelę sumą atseikėti už maždaug vieno hektaro žemės sklypą pačiame Šiaulių centre buvo pasirengęs ir vienas užsienio prekybos tinklas. Tuomet jau šiandien, toje vietoje, kur dabar įkurtas senasis saldainių fabrikas, Tilžės gatvėje, stovėtų prekybos centras, o fabrikas būtų perkeltas į užmiestį. Šių investicijų, pasak A. Gluodo, reikėjo, nes dabartinė fabriko vieta jau nebepatogi. „Sunkiasvorė technika iki miesto centro važiuoti negali, tad išvežioti produkciją labai nepatogu. Mes jau seniai galvojame apie „Rūtos“ perkėlimą į užmiestį. Tada mums buvo pasiūlyti labai dideli pinigai, kone kasdien vyko derybos, suma vis didėjo. Galima sakyti, iki absurdo. Tačiau nepardavėme, sudvejojome, nes šis žemės sklypas – dar senelio, paveldėtas karta iš kartos. Galbūt sentimentai ir sutrukdė“, – gūžtelėjo pečiais verslininkas.
Ir tradicijos, ir inovacijos
Panašu, kad tradicijos „Rūtos“ veikloje labai svarbios – galų gale juk įmonė paveldėta iš kartos į kartą. Iki šių dienų galima nusipirkti saldainių „Panelių piršteliai“, kuriuos gaminti fabrikas pradėjo prieš beveik šimtmetį. Atkurti saldainius iš šimtamečių receptų ne taip paprasta. „Kartais nutinka, kad pas mus į fabriką ateina prieš kelis dešimtmečius dirbusiųjų „Rūtoje“ giminaičiai, atneša jų užrašų su receptais, pastabomis. Aišku, perskaityti ir suprasti įmanoma, tačiau saikai labai įdomūs – kibiras to, kibiras ano, šaukštas kažko kito“, – pasakojo saldainių fabriko vadovas.
Saugomas ir puoselėjamas senasis saldainių fabriko pastatas, kurį visai neseniai įmonė, gavusi Europos Sąjungos paramą, renovavo. Kitų metų kovą šiame fabrike bus įkurtas lietuviškas šokolado muziejus.
Ne ką mažiau nei tradicijos svarbios ir inovacijos. „Rūta“ bendrauja su įvairių krypčių šalies mokslininkais – taip atsiranda netradicinių skonių, įdarų saldainiai, turintys įdomių savybių. Pavyzdžiui, saldainiai su aktinidijų – uogų, kurių keliose yra visa vitamino C paros norma, – įdaru. „Mūsų požiūris toks: saldainiai niekada nebus sveikas maistas. Bet jis gali būti sveikesnis. Šio principo ir laikomės“, – šypsosi A. Gluodas ir priduria, kad įmonė stengiasi naudoti kuo daugiau vietoje auginamų vaisių, uogų, daržovių.
Paraginti vieno italo „Rūtos“ technologai sukūrė šokolado sergantiesiems diabetu liniją. „Įprastai saldainiai, skirti diabetikams, nėra skanūs, – pasakojo verslininkas. – O jis paprašė mūsų sukurti skanius saldainius. Pabandėme. Ilgai dirbome, tačiau galop turime šokoladinių saldainių su įdarais rinkinį, jie tikrai skanūs. Be to, bet kuriam iš mūsų jie valgyti yra sveikesni nei įprasti saldainiai, nes į juos nedėta papildomai cukraus.“
Reklama netiki
A. Gluodas prisipažino, kad reklamai „Rūta“ dėmesio neskiria. „Laikomės principo, kad reikia informuoti, o ne reklamuoti. Aišku, ekonomine prasme nuolatinis kalimas turi daugiau naudos nei tiesiog informavimas, tačiau mes pasirinkome šį kelią“, – sakė verslininkas.
Apie tai, kad didelio dėmesio skirti reklamai neverta, kalbėjo ir įmonės pasamdyti konsultantai. „Mums pasakė, kad būdami vidutinė įmonė galime nešvaistyti pinigų reklamai. Geriau dirbti solidžiai. Ar tai pasiteisina, sunku pasakyti, nes neturime su kuo palyginti“, – gūžtelėjo pečiais A. Gluodas. Anot jo, bene veiksmingiausia netiesioginė reklama – žmogus ragauja, jam patinka, jis vėl perka ir siūlo aplinkiniams.
Rūpinasi kokybe
Kalbėdamas apie fabrike dirbančius specialistus A. Gluodas neslėpė, kad net mokslus baigę specialistai visų saldainių gamybos paslapčių išmokomi fabrike ir stažuodamiesi pas partnerius Prancūzijoje ir Belgijoje. Iš šių šalių šokolado gamintojų „Rūtos“ darbuotojai semiasi ne tik įkvėpimo ar mokosi. Iš Belgijos kompanijos „Belcolade“ į Lietuvą atkeliauja paruošta šokolado žaliava, „Rūtos“ technologų rankose virstanti puikiais saldainiais: „Prancūzai sako: norint pagaminti gerą šokoladą reikia proto, širdies ir rankų. Tokiu požiūriu vadovaujamės ir mes.“
Kadaise „Rūtos“ fabrike šokoladas buvo gaminamas nuo pat pradžių, tai yra kakavmedžių pupelės būdavo malamos Lietuvoje. „Tačiau tai nėra geriausias būdas, – aiškino sprendimą importuoti šokolado žaliavą iš įmonės „Belcolade“ vadovas. – Gaminant šokoladą itin svarbu kakavos sviestas, gaunamas stipriai slegiant kakavmedžių pupeles, ir kakavos milteliai, kurie turi būti itin smulkiai sumalami. Mes Lietuvoje pupeles sumaldavome iki 30 mikronų dydžio, o belgai jas sumala iki 18 mikronų. Tai didelis skirtumas, jis akivaizdžiai jaučiamas: smulkiau maltas šokoladas tirpsta, o stambiau maltąjį reikia kramtyti. Kitaip tariant, tai kokybės klausimas.“
Kodėl lietuviai – ne patriotai
Paklaustas, ar lietuviai perka „Rūtos“ saldainius ir šokoladą, A. Gluodas teigė, kad šia prasme tautiečiai nėra patriotai. „Lankėmės saldainių fabrike Danijoje ir mus drąsiai visur vedžiojo, viską rodė, – pasakojo verslininkas. – Paklausiau, ar jie nebijo, kad mes per daug pamatysime. Fabriko savininkas tik nusijuokė ir pasakė, kad Danijoje mes jiems – ne konkurentai, nes danai niekada nepirks mūsų gaminių – jie remia savus gamintojus, nes yra patriotai.“ Anot jo, Lietuvoje importuojama labai daug saldumynų, be to, jie perkami ne pasimėgavimui, o maistui: „Nusiperka daug saldainių, visus suvalgo ir ilgai vėl neperka. O tikrojo šokolado suvalgyti patariama iki 40 gramų per dieną.“
A. Gluodas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje daug importuojama ir gaminama saldumynų, kuriems apibūdinti yra tik vienas žodis – „sintetiniai“. „Tokiuose saldumynuose vienas cukrus, dažai, dirbtiniai aromatai ir jokių gerų medžiagų. Pavyzdžiui, mes turime želės saldainius iš natūralių vaisių ir uogų. Jų kilogramas kainuoja keliais litais daugiau nei įvežtinių, tačiau pamėginus palyginti jų skonius – skirtumas daugiau nei akivaizdus“, – lygino pašnekovas.
Įsiviešpatavo gobšumas
„Rūta“ labiausiai priklausoma nuo saldainiams reikalingų žaliavų kainų. „Visi klausia, ką daryti. O pasirinkimo nėra – teks branginti produkciją, – sakė A. Gluodas. – Kai smarkiai pabrango cukrus, brangsta kakavos produktai, pieno gaminiai, teks pakelti kainas arba dirbti nuostolingai.“ Anot jo, ilgai nuostolingai gali dirbti tik įmonė, kuri turi sukaupusi rezervų, tačiau rezervams išsekus telieka bankrutuoti arba atleidinėti darbuotojus.“
A. Gluodo nuomone, tokia nelengva padėtis pasaulyje susiklostė dėl moralės stygiaus. „Žmonėms svarbiausia užsidirbti, tačiau jie negalvoja, kad didindami kainas ir bandydami užsidirbti kenkia visiems aplinkiniams, o kartu ir sau: „Dabar įsigalėjęs gobšumas sąžiningus gamintojus verčia dirbti nuostolingai.“
Apie sąžiningumą per visą pokalbį A. Gluodas vis užsimindavo. Būtent sąžiningumo principais jis remiasi vadovaudamas „Rūtos“ fabrikui. „Mano įmonėje niekada nebuvo ir nebus vokelių, niekada neslėpėme ir neslėpsime mokesčių, – tikino jis. – Ekonomika ir moralė yra labai susiję. Jeigu visi būtume sąžiningesni, galbūt gyventume geriau.“
