Dviem jauniausiems Jungtinių Amerikos Valstijų žudikams advokatai visokiais būdais bandė išsaugoti gyvybes. Ar jiems tai pavyko?
Malonės nesulaukė
Dėl savo gyvybės kovojo ir pats žudikas Čarlzas Starkveteris. Jis tikėjosi, jog davęs parodymus prieš Kerilę Fiugeit, sulauks malonės. 1959 metų balandį, atsisakęs visų advokatų paslaugų, prieš malonės komisiją jis stojo vienas.
„Aš atradau sielos ramybę ir Dievą, – kuo įtikinamiau stengėsi kalbėti mirtininkas Č. Starkveteris. – Dabar aš visai kitas žmogus. Aš pajutau mirties alsavimą ir tai mane prablaivė visiems laikams. Patikėkite manimi, aš pasikeičiau. Galiu prisiekti kuo tik norite, nors galbūt tai skamba ir naiviai.“
Nuosprendžio vykdymas jam buvo kelioms savaitėms atidėtas, vis dėlto birželio pabaigoje Č. Starkveteris buvo pasodintas į elektros kėdę ir pakratė kojas.
Nelengva vaikystė
Čarlzas Starkveteris gimė 1938 metais lapkričio 24-ąją Linkolno mieste, Nebraskos valstijoje. Tėvas Gajus Starkveteris buvo dailidė, o motina Helena – namų šeimininkė Kai šeimai pritrūkdavo pinigų, motina eidavo padirbėti padavėja. Be Čarlzo, šeimoje augo dar 6 vaikai.
Č. Starkveteris gimė su aiškiais fiziniais defektais – jo kelių sąnariai buvo deformuoti. Be to, jis smarkiai mikčiojo, buvo trumparegis ir nešiojo akinius storais stiklais. Dėl to bendraamžiai mokykloje iš jo nuolat šaipėsi ir tyčiojosi, o pedagogai laikė jį protiškai atsilikusiu.
Ilgainiui Č. Starkveteris nustojo leistis ujamas ir ėmė mušti tuos, kurie iš jo tyčiojosi. Vėliau jau mušdavo ir tuos, kurie jam paprasčiausiai nepatiko, tad greitai jis tapo žinomas kaip vienas problemiškiausių mokinių.
Kaip minėta, Č. Starkveteris ir išvaizda, ir elgesiu mėgdžiojo savo mylimą aktorių – Džeimsą Diną. Kaip ir Dž. Dinas, jis turėjo vario atspalvio plaukus ir žalias akis, o į ausis dar įsivėrė ir auskarus.
Šiaip ar taip, Č. Starkveteris buvo labai kompleksuotas, įsitikinęs, kad esąs niekam tikęs, kad visas jo gyvenimas būsiąs apgailėtinas, ir dėl to labai kentėjo.
1956 metais geriausias Č. Starkveterio draugas Bobas fon Bušas, kuris susitikinėjo su Kerilės Fiugeit vyresniąja seserimi Barbara, supažindino jį su Kerile. Vaikinas ją iki ausų įsimylėjo ir ėmė ja labai rūpintis, ketindamas suteikti viską, ko tik mergina pageidaus. Todėl 16 metų Č. Starkveteris metė mokyklą ir įsidarbino sandėlyje kroviku.
Pastūmėjo meilė?
Abu jaunuoliai susitikinėjo kasdien. Be kita ko, Čarlis mokė Kerilę vairuoti. Tačiau kartą mergina sudaužė Čarlio tėvo automobilį, ir įsiutęs tėvas išvarė sūnų iš namų.
Tada Č. Starkveteris apsigyveno pas draugus Bobą ir Barbarą viešbutyje, be to, susirado menkai apmokamą šiukšlių surinkėjo darbą. Vienintelė jo paguoda liko Kerilė. Č. Starkveteris visiems pasakodavo, kad jiedu susituokę, o vėliau – kad Kerilė nešiojanti jo kūdikį. Galų gale Č. Starkveteris nusprendė, kad doru darbu jis nieko nepasieksiąs, o vienintelis būdas praturtėti – eiti plėšti.
Pirmąjį nusikaltimą Č. Starkveteris įvykdė dar būdamas nepilnametis. 1957 metų lapkričio 30-ąją jis užsuko į degalinę kreditan nupirkti Kerilei pliušinį žaislą. Tačiau pardavėjas – 21 metų Robertas Kolvertas – nesutiko. Todėl gruodžio 1-osios popietę Čarlis vėl atvažiavo į degalinę – šį kartą automobilyje slėpdamas 12-ojo kalibro medžioklinį šautuvą. Tuo metu ir vėl dirbo R. Kolvertas. Č. Starkveteris užsimaukšlino skrybėlę, ant veido užsidėjo kaukę ir, grasindamas ginklu, privertė R. Kolvertą iš kasos atiduoti jam 100 dolerių. Po to įsisodino pardavėją į automobilį, nuvežė į užmiestį ir liepė nešdintis. Gali būti, kad R. Kolvertas pabandė atimti iš jaunojo plėšiko šautuvą, ir besigrumiant šautuvas iššovė. R. Kolvertas suklupo, o Č. Starkveteris tuomet šaltakraujiškai šovė jam į galvą.
Kerilės nepamiršo
Kerilės Fiugeit gyvenimas kalėjime nebuvo saldus. Kalbėtis su kitomis nuteistosiomis buvo leidžiama tik valgykloje ir tik nustatytomis poilsio valandėlėmis. Klausytis radijo, skaityti laikraščius, naudotis kosmetika buvo uždrausta.
Iki 7-ojo dešimtmečio pradžios Jungtinėse Valstijose niekam nerūpėjo nuteistųjų reabilitacija, niekas nebandė jų perauklėti. Nuteistosios turėjo teisę mokytis, tačiau tik 3 kartus per savaitę po 45 minutes. Kerilei prireikė 10 metų, kad baigtų 8-os klasės kursą. Vienintelė jos mokytoja kalėjime buvo Arisė Sidoris, kuri išmokė Kerilę ramiai dėstyti savo mintis ir gracingiau vaikščioti. Tačiau viso to jai neprireikė dar ilgus metus.
Šiaip jau jaunoji nusikaltėlė nebuvo pamiršta. Vieni jai reiškė užuojautą, kiti buvo pasiruošę suteikti jai malonę – ne išteisinti, bet suteikti progą pradėti gyvenimą iš naujo. Tačiau kalėjimas neruošė galimam gyvenimui laisvėje. Nuteistąsias keldavo pusę šešių ryto, dažniausiai atkišdavo beskonį maistą, ir nuolat sekdavo, kad dienos metu nė viena neatsigultų ant lovos. Jei nuteistoji prastai jausdavosi, galėdavo prigulti tik ant betoninių kameros grindų. Pažeidusias tvarką kalines net kelioms savaitėms kišdavo į vienutę ir maitindavo tik arbata su duona. Skurdūs rūbai, dažniausiai keletu dydžių per dideli, nuolat dvokė chloru. Nuteistosioms buvo draudžiama net šypsotis.
Gyvenimas kalėjime
Metams bėgant, Kerilė Fiugeit suaugo, pasikeitė jos požiūris į kalėjimų sistemą. Prabėgo 8 metai nuo tada, kai pirmą kartą Kerilei buvo suteikta galimybė trumpam išeiti iš už kalėjimo sienų – teisme turėjo būti peržiūrėta jos byla. Tąkart malonės komisija atsisakė pradėti dar vieną teismo procesą.
1970 metais Kerilė Fiugeit buvo laikoma ilgiausiai kalinama kaline. Per ilgus metus buvo pasikeitę ir daugelis nuteistųjų, ir prižiūrėtojų. Po truputį jos gyvenimo sąlygos gerėjo. Dar po metų miesto valdžia ėmė rūpintis „amžinosios kalinės“ likimu ir pamažu ją ruošti gyvenimui laisvėje. Kerilei Fiugeit buvo leista kelioms valandoms išeiti į miestą. Čia ji laiką dažniausiai praleisdavo kėglinėje arba plaukiodama baseine. Dirbti jai dar nebuvo leidžiama.
Tik po poros metų Kerilei leista darbuotis... vietos bažnyčioje. Iš pradžių ten kilo panika, mat viena bažnyčios patarnautoja atpažino buvusią savo kaimynę žudikę. „Kai aš išgirdau Kerilės vardą, apstulbau. Mat kai buvo įvykdyta serija žmogžudysčių, mes gyvenome šalia Kerilės šeimos namų. Po žudynių mes užsibarikadavome duris ir labiausiai bijojome dėl savo vaikų gyvybės. Aš ir dabar sudrebu pamačiusi šią merginą“, – pasakojo moteris.
Savo ruožtu naujasis kalėjimo direktorius Džėjus Džeksonas gana optimistiškai kalbėjo apie žymios kalinės reabilitaciją. „Aš įsitikinęs, kad artimiausiu metu mes sugebėsime gražinti Kerilę Fiugeit į normalų gyvenimą. Manau, ji sugebės tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Iš buvusios Kerilės teliko tik vardas.“
Paleista lygtinai
Laisvės Kerilė Fiugeit laukė dar 6 metus, nes buvo atsiradę tokių, kurie sukilo prieš valdžios ketinimus išleisti ją į laisvę. Jie tvirtino, kad „pasitaisiusi žmogžudė“ tėra tik gudri apsimetėlė.
1976 metais, birželio 20-ąją, kai Kerilei Fiugeit jau buvo likę mažai vilčių ištrūkti į laisvę, ją paleido lygtinai. Išėjusi į laisvę 32 metų moteris ir toliau tvirtino esanti nekalta.
Po 7 metų Kerilė Fiugeit buvo patikrinta melo detektoriumi. Poligrafas neužfiksavo, kad moteris būtų melavusi. Nebraskos valstijos valdžia dar nutarė surengti ir visuomenės apklausą. Valstijos gyventojai dar nebuvo pamiršę tų siaubingų 1958-ųjų metų įvykių ir dauguma tikėjo, kad tą kraupią žudynių savaitę Kerilė šalia Č. Starkveterio buvo savo noru ir padėjo žudynėse.
Vėliau garsioji nusikaltėlė K. Fiugeit įsikūrė Mičigano valstijos mieste Lansinge. Dirbo medicinos pagalbos skyriuje gydytojo padėjėja, ištekėjo.
Įamžinti kine
Čarlzo Starkveterio bei Kerilės Fiugeit istorija sudomino ne vieną režisierių. Apie šiųdviejų jaunų žudikų istoriją sukurta keletas amerikiečių filmų, parašyta dainų.
Jau 1963 metais režisierius Džeimsas Landis sukūrė filmą „Sadistas“, 1973 metais režisierius Terensas Malikas – filmą „Dykros“, o 1994 metais režisierius Oliveris Stounas sukūrė savo žymųjį filmą „Gimę žudyti“. 2004 metais režisierius Brajonas Verneris pastatė filmą „Starkveteris“.
Būtent apie Č. Starkveterį su K. Fiugeit amerikiečių dainininkas Briusas Springstinas parašė dainą „Nebraska“.
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Šėtono sėkla – šeimos narių genuose
