Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota

Sovietų Sąjungos saugumiečių suorganizuotas eksperimentas įsisavinant Sibirą baigėsi masinėmis mirtimis, badu ir netgi galimais kanibalizmo atvejais. Iš 6 tūkst. į Nazino salą atvežtų nuteistųjų tremtinių per kelis mėnesius gyvi liko vos trečdalis.

Sovietų Sąjungos saugumiečių suorganizuotas eksperimentas įsisavinant Sibirą baigėsi masinėmis mirtimis, badu ir netgi galimais kanibalizmo atvejais. Iš 6 tūkst. į Nazino salą atvežtų nuteistųjų tremtinių per kelis mėnesius gyvi liko vos trečdalis.

Sibiras jau nuo XVI a. Rusijos ir SSRS valdžiai buvo ta pati Australijos sala Didžiajai Britanijai. Siuntė ten kalinius ir politinius nusikaltėlius. Tremtinius daugiausiai naudojo Sibiro  teritorijų „įsisavinimui“, apribojant jų judėjimą. Nuo XIX a. į šalies rytus siunčiami žmonės turėjo užsiimti žemės darbais: užsiimti žvejyba ar žemės ūkiu.

Iki XX a. pradžios į Sibirą buvo ištremta iki 300 tūkst. žmonių, tuo metu buvo sugalvotas ir grandiozinis apgyvendinimo planas. Valstybės politinė valdyba (Tarybų Rusijos ir TSRS veikęs NKVD padalinys, prižiūrėjęs Gulagus, – red. past.) iškėlė tikslą Sibiro gyventojų skaičių padidinti 3-5 mln. vos per 5-erius metus.

REKLAMA
REKLAMA

Būtent šio plano dalimi ir tapo Nazino tremtiniai, kuriuos dviem baržomis atplukdė į taigos salą vidury Obės upės. Juos išlaipino krante „basus ir plikus“: nebuvo duota nei maisto, nei darbo įrankių ar šiltų drabužių. „Laikinas“ sprendimas išsitęsė į tris mėnesius ir lėmė 4 tūkst. žmonių žūtį.

Miestų valymas ir „deklasifikuoti elementai“

Po revoliucijos Rusijoje buvo atšaukta pasų sistema, todėl nuo 1918-ųjų liaudis nebeprivalėjo turėti tapatybę įrodančio dokumento. Žmonės neteko registracijos, darbo ar tarnybos vietos dokumentacijos. SSRS faktiškai tapo viena didele laisvo judėjimo zona – žmogus galėjo gyventi ten, kur jam buvo patogu, ir ūkininkauti ten, kur sugalvojo. Porevoliuciniame chaose neegzistavo jokia kontrolė ir apskaita, tačiau netrukus SSRS buvo įvykdyti kolektyvizacija ir „išbuožinimas“. Dėl to kilo maisto produktų krizė ir badas. Ieškodami geresnio gyvenimo žmonės patraukė į miestus, kur situacija buvo gerokai geresnė negu rajonuose.

Krizė šalyje tik stiprėjo, todėl SSRS valdžia nusprendė įvesti pasų sistemą, kuri ne tik galėtų sustabdyti gyventojų migraciją šalies viduje, tačiau ir padėti atlikti gyventojų surašymą bei aptikti „nepageidaujamus elementus“. Pasų neišdavinėjo devynioms piliečių kategorijoms, įskaitant ir turtingesnius valstiečius („buožes“), teistus asmenis ar tiesiog persikėlusius į vieną miestą iš kito dėl asmeninių priežasčių.

REKLAMA
REKLAMA

Įvedus pasų kampaniją faktiškai iškart prasidėjo masiniai areštai miestų gatvėse. Valstybės politinė valdybos vadovas Henrikas Jagoda pradėjo savo plano „įsisavinti Sibirą“ įgyvendinimą. Praeivius be pasų enkavėdistai suiminėjo tiesiog gatvėse ir siuntė į Sibirą, dažnai netgi artimiesiems nieko nepranešus.

„Už ką jūs čia patekote?“ – klausėme mes vaikino. Jis atsakė: „Tai, kad už nieką. Buvau studentu Maskvoje. išeiginių dieną nuėjo pas tetą į svečius – ji maskviškė. Nuėjo iki jos durų, pasibeldžiau, tačiau ji net nespėjo atidaryti durų, o mane jau sulaikė. Aš buvau suimtas kaip neturintis paso asmuo“, – savo prisiminimais dalijosi Nazino kaimo gyventoja Feofila Bylina.

Pasų neturinčius asmenis laikė kartu su kriminalinio pasaulio atstovais ir nuteistaisiais, o vėliau siuntė į darbo stovyklas Sibire, – „Siblagus“. Visiems tremtiniams Sovietų Sąjungoje buvo sugalvotas specialus terminas – „deklasifikuoti elementai“.

„Tegul ganosi“

1933-ųjų pavasarį daugiau nei 6 tūkst. tokių „deklasifikuotų elementų“ buvo atplukdyta į negyvenamą salą netoli Nazino kaimo.

Niekas iš tiesų ir nežino tikslaus išlaipintų saloje žmonių skaičiaus. Siblago valdyba Novosibirske, remiantis vietos valdininkų susirašinėjimais, į Aleksandrosko uostą išsiuntė dvi baržas su 3 tūkst. keleivių kiekviename. Vietos komendantūroje valdininkams buvo paaiškinta, kad negali priimti tiek tremtinių, nes tam nėra numatyta nei apgyvendinimo vietos, nei maisto atsargų. Novosibirskas atsakė formalia telegrama: „Trys tūkstančiai išplaukė jūsų priežiūrai. Po savaitės pasitikite dar tris“.

REKLAMA
REKLAMA

Po Aleksandrovsko komendantūros posėdžio buvo priimtas sprendimas naujuosius atvykėlius iškeldinti į Obės upės viduryje esančią apie pusantro kilometro ilgio ir pusės kilometro pločio salą. Iš abiejų pusių iki kranto nuo salos buvo apie kilometrą vandens, todėl pabėgti iš jos „nusikaltėliams“ būtų itin sudėtinga.

„Kuzma Salnikovas iš Novokuznecko dirbo šachtoje. Buvo vedęs, turėjo du vaikus. Sykį jis nuvažiavo į Novosibirską, nuėjo į centrinį turgų. Tuo metu teritoriją apsupo, surengė pasalą ir suėmė tuos, kurie su savimi neturėjo dokumentų. Visus, įskaitant ir moteris su vaikais, sugrūdo į baržą ir išplukdė į Nazino salą“, – „tjournal“ cituojami Ust-Tymo gyventojos Veros Panovos prisiminimai.  

Nusigauti iki salos sugebėjo ne visi. Gyvenimo sąlygos baržoje mažai kuo skyrėsi nuo gyvenimo pačioje saloje. Žmonės buvo prastai maitinami, jiems trūko vietos, o dėl to, kad tarp sulaikytųjų „neturinčių pasų“ asmenų buvo ir tikrų banditų, pakeliui įsivyravo tam tikra kastų sistema. Skelbiama, kad pirmojoje baržoje mirtingumas siekė po 35-40 žmonių per dieną.

REKLAMA
REKLAMA

Tų įvykių liudininkai vėliau pasakojo, kad tą dieną, kai barža priplaukė prie salos, buvo saulėtas ir gražus oras. Į sausumą išvertė 40 žmonių kūnus, tačiau užkasė juos ne iškart. Duobkasiams buvo leista pailsėti, o tuo metu ant saulės gulinčių žmonių krūvoje aštuoni asmenys atsigavo.

Aleksandrovo komendantūra skaičiavo, kad pirmąja barža atplaukė ne trys tūkstančiai žmonių, kaip buvo skelbiama telegramoje „iš aukščiau“, o daugiau nei 5 tūkst. Visi žmonės buvo nusilpę ir išsekę – blogiausiai atrodantys buvo įkurdinti keturiose palapinėse, vienoje kurių buvo suguldyti galimai šiltine susirgę asmenys. Dar vieną palapinę skyrė maisto sandėliavimui ir valgyklos patalpoms. Paros davinį sudarė 500 gramų duonos, 32 gramai kruopų, 13 gramų cukraus ir druskos.

Tuo ir baigėsi visi stovyklos organizavimo darbai.

Išlaipinti saloje asmenys niekuo neužsiėmė – jiems neišdavė jokių įrankių, pasakius: „Tegul ganosi“. Tuo metu kaip tik pasikeitė ir oro sąlygos: stipriai atšalo ir pakilo vėjas. Dėl to žmonės mirtinai sušaldavo arba, atvirkščiai, stipriai nudegdavo, bandydami bent kažkaip susišildyti.

REKLAMA
REKLAMA

Per pirmas kelias buvimo saloje savaites mirė dar 70 žmonių. Skelbiama, kad likę salos gyventojai jau tuomet užsiėmė kanibalizmu.

Žmogėdrų sala

Skelbiama, kad pirmieji žmogieną saloje valgyti pradėjo būtent kriminalinio pasaulio atstovai. Tomsko „NKVD muziejuje“ yra vieno iš tokių „žmogėdrų“, pagautų už rankos vykdant nusikaltimą, apklausos stenograma. Savo pokalbį su sulaikytuoju pagal savo prisiminimus surašė saloje apsauginiu dirbęs Andrejus Karagodinas:

– Uglovai, ar teisybė, kad valgei žmogaus mėsą?

– Ne, netiesa. Valdžiau tik kepenis ir širdį.

– Papasakokite plačiau, kaip tai darėte.

– Labai paprastai. Kaip šašlyką gamina. Iš gluosnio šakelių gaminau iešmus, supjausčiau į gabalus, suvėriau ant iešmų, skrudinau ant ugnies.

– Iš kokių žmonių jūs sau gavote mėsos? Iš gyvų ar mirusių?

– Kam jau iš mirusiųjų. Tai juk žema. Aš rinkausi tokius, kurie jau ne gyvi, bet dar ir ne mirę. Matosi juk, kad jau mirštantis, po dienos ar kitos jau „pakratys kojas“. Tai jam jau lengviau mirti būtų… Dabar, iškart, nesikankinant dar dvi ar tris dienas.

REKLAMA
REKLAMA

Situacija netrukus tapo visai nekontroliuojama. Apsauginiai nieko negalėjo padaryti su salos gyventojai ir patys pradėjo žvėriškai elgtis.

„Man buvo 5-7 metai. Tai vyko kitoje Obės pusėje. Žmonės saloje plaustą nustumia į vandenį ir juo bando savo dūšią išgelbėti. O nuo kranto į juos šaudo. Prižiūrėtojai šaudė ir kiti taip pat. Vienas iš jų mums pasakojo: „Aš nusitaikau… Bach! Bach.. ir trys – į vandenį…“ Nuodėmė ir pasakoti – karas, o čia šaudė taip… Žuvo daug liaudies“, – Starino-Nazino gyventojos Marijos Achtinos prisiminimai.

Maistą iš pradžių dalijo gyva eile, tačiau netrukus tvarka subyrėjo. Žmonės susigrūdo ir bandė plėšti iš rankų miltus. Supanikavę prižiūrėtojai pradėjo šaudyti į susibūrusią žmonių minią. Po to sušaudymai saloje tapo kasdieniniu įvykiu. Mirties nuosprendis būdavo skiriamas už mažiausius nusižengimus.

Netrukus gyvenimo saloje tvarka buvo pakeista ir jos gyventojus, kurių gerokai sumažėjo, paskirstė į brigadas po 150 žmonių. Kiekvienai brigadai buvo skiriamas vyresnysis, kuris paimdavo maistą ir turėdavo jį lygiai visiems padalinti. Tačiau dažniausiai vyresniuoju tapdavo nusikaltėlis, užėmęs šias pareigas jėga. Visą maistą jis pasiimdavo sau, su kitais nesidalindavo. Todėl kanibalizmo atvejų tik daugėjo, o žmonės nebelaukdavo, kada jų kaimynams „ateis paskutinioji“.

„Aš pamačiau, kad pas močiutę ant kojų raumenys išpjaustyti. Į mano klausimą ji atsakė: „Čia man Mirties saloje atpjovė ir iškepė“. Visa minkštoji dalis buvo išpjauta. Kojos dėl to šalo, ir moteris vyniojo jas skudurais. Ji savarankiškai judėjo. Atrodė kaip senutė, tačiau iš tiesų jai buvo kiek daugiau nei 40 metų“, – savo atsiminimais dalijosi Nazino kaimo gyventoja Feofila Bylina.

Netrukus į salą atvyko antroji „kalinių“ grupė. Žmones apgyvendino stovykloje, kuri, pačių komendantūros pareigūnų teigimu, tapo panaši į skruzdėlyną. Mirtingumas tik augo, ir duobkasiai nespėjo užkasinėti lavonų. Dažniausiai žmonės mirdavo nuo diarėjos.

REKLAMA
REKLAMA

Prasidėjo dizenterijos epidemijos, kuri plito su kiekviena diena. Tik po to sveikus ir stipresnius kalinius pradėta evakuoti. Tremtinius ir vėl grūdo į baržą – po 200 žmonių. Juos transportavo apie 100 kilometrų nuo salos ir išsodinę į krantą, palikdavo „įsisavinti taigą“.

Evakuacija buvo baigta 1933-ųjų rugpjūtį. Išgyventi Obės saloje sugebėjo 2856 žmonės.

Gandai, istorinis paveldas ir masinės kapavietės

Nazino įvykių liudininkai tvirtina, kad vietos gyventojai į tai, kas vyksta saloje reagavo ramiai. Apylinkėse žinota apie ten vykstančius siaubus. Maža to, kaimo partiniai aktyvistai gaudė pabėgėlius iš salos ir grąžindavo plaustu atgal. Upė nuolatos į krantą išplukdydavo žmonių lavonus, dėl to gandai apie vykstančius šiurpius dalykus sklido vis tolyn ir tolyn palei upės tėkmę. Žmonės pasakojo vieni kitiems apie kanibalizmo atvejus.

Net ir praėjus 20 metų po įvykių, ten buvo likę tremtinių gyvenimo pėdsakų. 1952-aisiais grupė vietos ūkininkų išplaukė į salą šienauti. Tuomet jie pastebėjo, kad kai kuriose vietose neauga žolė. Vietos gyventojų manymu, tose vietose buvo masinės kapavietės.

REKLAMA
REKLAMA

1989-aisiais Tomsko aktyvistai surinko visą turimą informaciją apie Nazino salą ir pateikė ją vietos Kultūros ministerijai. Nuo tol šis objektas yra laikomas „istorine vertybe“.

Laiškas Stalinui

Abejonių, kad Nazino saloje vyko košmariški dalykai galėtų kelti vietos gyventojų interpretacijos ar liudininkų išsigalvojimai. Tačiau yra ir faktinių, dokumentuotų įrodymų. Maža to, būtent po Nazino salos tragedijos SSRS buvo sustabdyta „deklasifikuotų elementų“ repatriacijos ir „Sibiro įsisavinimo“ sistema.

1933-ųjų rudenį į Siblagą iš rajono atvyko komisija, kuri pradėjo vidinį tyrimą. Jam vadovavo Narymo komunistų partijos instruktorius Vasilijus Veličko. Surašęs savo ataskaitą jis ją išsiuntė ne paštu, o įteikė patikėtiniui, kuris asmeniškai įteikė ją tuometiniams SSRS vadui Josifui Stalinui. Tuomet kilo skambus skandalas. Pateikti dokumentai buvo įslaptinti, o susipažinti su jais tapo įmanoma tik „Glastnost“ laikotarpiu, kuomet į valdžią atėjo M. Gorbačiovas.

REKLAMA
REKLAMA

„Aš puikiai suvokiu, kad parašyti tokį laišką reiškia prisiimti didelę atsakomybę. Aš neatmetu, kad dalis atvejų išdėstyti netiksliai, gali nepasitvirtinti, arba pasitvirtins, bet ne visiškai, numanau, kad daug ko aš paprasčiausiai nežinau – todėl, kad naudojausi neoficialiais šaltiniais“, – rašoma V. Veličkos laiške J. Stalinui.

Savo ataskaitoje partinis veikėjas papasakojo apie kanibalizmo faktus, gandus, kurie tvyrojo apylinkėse, pranešė apie epidemiją ir siaubingą mirtingumą. Jis taip pat rašė apie savivalę, kurią saloje suorganizavo prižiūrėtojai: komendantai ir apsauginiai mušė žmones ir juos išnaudojo, nepaisant sunkios šių būklės.

„Šaulys Golovačiovas už vienos žuvelės vagystę dar plaukiant valtimi sumušė darbininką-naujakurį, įsakė šiam nusiprausti. Kuomet tai buvo įvykdyta, įsakė šokti iš valties. Darbininkas-naujakurys iššoko ir nuskendo. Komendantas Suleimanovas mušė žmones cukraus išdavimo metu, o taip pat, visiems stebint, valgė cukrų neįtikėtinais kiekiais ir dabar, jo paties teigimu, visiškai neteko skonio pojūčio. Be to, jis išsirinkdavo darbininkus-naujakurius ir liepdavo jį plukdyti valtimi“, – rašoma komunistų partijos atstovo laiške.

V. Veličko taip pat rašė, kad kartu su „deklasifikuotais elementais“ į salą pateko ir partijos nariai. Jie turėjo su savimi partijos bilietus, kandidatų korteles, komsomolo bilietus, pasus, pažymas iš gamyklų ir kitus dokumentus, kurie galėtų patvirtinti jų tapatybę ir sulaikymo neteisėtumą.

Kompartijos atstovas pateikė ne vieną tokio sulaikymo pavyzdį: vairuotojas išėjo iš namo nusipirkti cigarečių ir buvo sulaikytas patrulių; 23-ejų konduktorė buvo areštuota išėjus nusipirkti duonos į parduotuvę, nors ir turėjo su savimi dokumentus; suvirintojas, išvykęs į Maskvą gydytis, nors ir turėjo siuntimą. Buvo nustatyta, kad areštų neišvengė ir aukštas pozicijas partijoje užėmusių asmenų giminės.

REKLAMA
REKLAMA

„Žmonių ten visokių buvo. Pasų sistemos įvedimo metu juos tiesiog krūvomis sėmė milicija Tomske ir – į baržą. Net ir pats, kaip jį, Tomsko prokuroras buvo atplaukęs. Jo du sūnus paėmė. Žmonės išeidavo į gatvę be dokumentų, o juos imdavo – ir susemdavo milicija. Prokuroras tas savo sūnus išsigabeno iš salos“, – prisiminė įvykių liudininkas, Nazino kaimo gyventojas Aleksejus Vogulkinas.

V. Veličkos laiškas buvo 11-os puslapių. Dauguma jo nurodytų faktų pasitvirtino vėliau vykusio tyrimo metu. Savo laiško pabaigoje V. Velička atskiroje pastraipoje parašė: „Blogiau yra tylėti“.

Yra ir dar vienas dokumentuotas išsamus pasakojimas apie tų dienų įvykius Nazine – Aleksandro-Vachovsko baudžiamosios komendantūros pareigūno Ivano Uvarovo prisiminimai. Jis buvo vienas iš tų, kurie transportavo „deklasifikuotus elementus“ į Nazino salą 1933-iaisiais. Kalbėdamas apie siaubus, kurie ten vyko, jis užbaigia savo kalbą tokiais žodžiais: „Tačiau mano kaltės čia nėra. Kaltas Tėvynės istorijos rėžis, kuriame atsidūrė mano gyvenimas“.

Gairės:

Rašyti komentarą...
e
egis
2021-11-06 12:41:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
ivanas savo baisius darbus, paviesino, pasmerke, ir pripazino klaidas, o mes, savo tautos kalaborantus, islaptinom 75 metams.
Atsakyti
-20

SKAITYTI KOMENTARUS (19)
e egis 2021-11-06 12:41:47
ivanas savo baisius darbus, paviesino, pasmerke, ir pripazino klaidas, o mes, savo tautos kalaborantus, islaptinom 75 metams.
Atsakyti
-20
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
toliau skaitykite
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų