Nuo 1941 metų gyvuojančiame statute įtvirtinta, kad smurtaujantį vyrą nužudžiusiai moteriai gresia žymiai sunkesnė bausmė, nei žmoną mirtinai uždaužiusiam vyrui, rašo BBC.
Pasak Vokietijos teisininkų asociacijos, naciai buvo nutarę, kad žudikas yra tas, kuris nužudė kitą asmenį „klastingai“ ir „iš pasalų“ – teisinėje vokiečių kalboje tai vadinama „heimtueckisch“, šis terminas vartojamas ir šiandien.
Tai reiškia, kad vyras, daugelį metų mušęs ir galiausiai nužudęs savo žmoną, greičiausiai sulauks ne nuosprendžio už tyčinę žmogžudystę ir kalėjimo iki gyvos galvos, bet bus nuteistas už netyčinį nužudymą ir už grotų praleis vos 5 metus. Argumentas – tokioje žmogžudystėje nebuvo nieko „pasalūniško“ ir klastingo, bet atviras ir tiesioginis veiksmas, kurio buvo galima tikėtis.
Neįvertintos priežastys ir aplinkybės
Dr. Stefanas Koenigas, gynybos advokatas iš Berlyno ir Teisininkų asociacijos Baudžiamosios teisės komiteto vadovas, aiškina, kad naciai žmogžudystę apibrėžė remdamiesi įsitikinimu, esą kai kurie žmonės iš prigimties yra silpnavaliai. Todėl žudikas buvo verčiau apibūdintas kaip kažkoks pasalūnas, nesigilinant į konkretaus nusikaltimo aplinkybes.
Rytų Vokietijoje veikė kitoks įstatymas, artimesnis kitų Vakarų valstybių teisinei minčiai, kad žmogžudystę apibrėžia intencija nužudyti arba sunkiai sužaloti. Bet abiems 1990 m. abiems Vokietijoms susijungus, Vakarų Vokietijos įstatymas tapo visos šalies įstatymu.
Nacių įstatymas buvo – ir vis dar yra – palankesnis stipriam, kuris nužudo silpną, tvirtina S. Koenigas. „Baudžiamajame kodekse kaltė dėl tyčinės žmogžudystės apibrėžiama pagal tai, ar žudikas pasinaudojo aukos negalėjimu apsiginti dėl nežinojimo apie gresiančią ataką“, – aiškino teisės mokslų daktaras.
Bet būtent tokiu būdu daugelis moterų, kentusių smurtą šeimoje, galiausiai ir nužudo savo partnerius.
„Jeigu žmona, kuri fiziškai yra žymiai silpnesnė už agresorių, neturi kitos galimybes, kaip tik pasinaudoti akimirka, kai šis nesitiki atakos ir jį nužudyti – tarkime, peiliu ar kitu ginklu iš nugaros, ar užnuodijant jo maistą – ji bus nuteista už tyčinę žmogžudystę ir gaus kalėjimo bausmę iki gyvos galvos“, – sakė S. Koenigas. Statistika patvirtina tokių atvejų dažnumą.
„Skaičiai rodo, kad mušamos moterys yra dažniau nuteisiamos dėl tyčinės žmogžudystės, nei smurtaujantys vyrai, – teigė šį klausimą nagrinėjusi profesorė Dagmar Oberlies. – Moterys, daugelį metų kenčiančios smurtą, galiausiai suplanuoja nužudyti savo partnerius. Agresyvūs vyrai, kurie neturi ko bijoti, tiesiog daužo savo žmonas, kol vieną dieną jos randamos negyvos.“
Skandalinga byla
Teisininkai, kurie kaip ir S. Koenigas nori pakeisti šiuo metu veikiantį įstatymą, dažnai cituoja Marianne Bachmeier bylą.
1981 m. kovo 6 dieną per teismo posėdį, kuriame buvo teisiamas jos 7-erių metų dukters žudikas, M. Bachmeier išsitraukė ginklą, priėjo artyn ir šovė į jį. Tai padariusi, moteris pasakė: „Tikiuosi, jis negyvas“. Iš tiesų, jis toks ir buvo – šešios iš aštuonių į nugarą paleistų kulkų pasiekė taikinį ir Klausas Grabowskis, prieš tai jau teistas seksualinis nusikaltėlis, mirė vietoje.
Tuomet M. Bachmeier nuleido ginklą, nė nebandydama bėgti ar priešintis.
Pagal Vokietijos teisinę sistemą, tokie veiksmai negali būti vertinami kaip žmogžudystė švelninančiomis aplinkybėmis, nepaisant to, kokią traumą M. Bachmeier patyrė dėl smurtinio dukters nužudymo. Juk auka akivaizdžiai negalėjo tikėtis atakos – galų gale, juk jis buvo teismo salėje.
Šis įvykis šalyje sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Televizija rodė programas, pavadintas „Aš irgi būčiau jį nušovęs“. Galiausiai – bet tik po keturių savaičių įtemptų teisinių ginčų – kaltinimai tyčiniu suplanuotu nužudymu buvo atmesti, bet pats principas dėl žmogžudystės vertinimo išliko.
Švelni bausmė kanibalui
Įstatymo pakeitimų šalininkai dažnai mini ir kitą išskirtinę bylą.
2001 metais Arminas Meiwesas „Cannibal Cafe“ interneto svetainėje įkėlė skelbimą, kviečiantį atsiliepti „gerai sudėtus 18–30 metų asmenis, norinčius būti paskerstus ir suvartotus“.
Skelbimas sulaukė didelio dėmesio, bet tik vienas sutiko eiti iki pat galo – tai buvo Berndas Juergenas Armando Brandesas, inžinierius iš Berlyno. Abu vyrai susitiko kovo 21 dieną ir, kaip buvo sutarta, A. Meiwesas nužudė A. Brandesą ir suvalgė jo kūno dalis. Tai – neginčijamas faktas, kuris netgi buvo nufilmuotas. A. Meiwesas savo aukos penį išsikepė svieste su druska, pipirais, vynu ir česnakais.
Žudiko gynyba buvo paremta tuo, kad auka sutiko su savo mirtimi. Įstatymas parėmė teiginius, kad tai negali būti vertinama kaip tyčinė žmogžudystė – kadangi auka pati sutiko mirti, nužudymas niekaip negalėjo būti „klastingas“ ir „pasalūniškas“. A. Meiwesas už žmogžudystę lengvinančiomis aplinkybėmis buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo.
Tai vėl sukėlė masinį pasipiktinimą ir aršias teisininkų diskusijas, todėl buvo paskirtas pakartotinis teismas. Šįkart buvo nutarta, kat visgi tai buvo tyčinė žmogžudystė. Nors nusikaltime ir nebuvo klastos, A. Meiwesas veikė siekdamas patenkinti savo seksualinį ištvirkimą – tai kita nacių laikų įstatymo aplinkybė, atskirianti tyčinę ir netyčinę žmogžudystę.
Šiuo metu A. Meiwesas savo dienas leidžia už grotų. Ir už tai jis turėtų būti dėkingas faktui, kad ne visi nacių įstatymai išliko iki šių dienų. Daugelis jų buvo panaikinti – įskaitant ir mirties bausmę.
