„Vasara, kokią dauguma iš mūsų pažinojo, baigėsi“: ekstremalios orų permainos Europoje

Nevyriausybinės organizacijos meteorologų komanda išanalizavo 2019–2023 m. temperatūros duomenis 85 pasaulio miestuose. Tyrime buvo vertinamos pirmosios ir paskutinės dienos, kai temperatūra pasiekė 32 °C – ribą, laikomą pavojinga sveikatai ir aplinkai, rašo „Euronews“.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Prognozuoja stiprią sezono audrą: netrukus Lietuvą užgrius galingas ciklonas

Perspėja apie audringus orus: daugelį Lietuvos rajonų užgrius lietus ir perkūnija

Ši situacija yra išskirtinė: Europą svilina rekordinis karštis

Tyrėjai nustatė, kad vadinamieji „karščio sezonai“ neapsiriboja tik pripažintais vasaros mėnesiais ir dabar tęsiasi gerokai ilgiau. Klimato mokslininko Larry Kalksteino vadovaujama komanda skelbia, kad tirtuose miestuose karščio sezonas vidutiniškai trunka net 214 dienų.

Net 20 iš 85 miestų ekstremalus karštis fiksuojamas bet kuriuo metų laiku.

Kur Europoje karščio sezonas trunka ilgiausiai?

Tyrimo duomenimis, Graikijos sostinė Atėnai patiria vieną ilgiausių karščio sezonų žemyne – apie 145 dienas, nuo gegužės vidurio iki spalio pradžios.

Albanijos sostinė Tirana užima antrąją vietą su 143 dienomis, kai temperatūra viršija 32 °C.

Lisabonoje (Portugalija) karščio sezonas trunka apie 136 dienas – nuo vėlyvo pavasario iki ankstyvo rudens. Madride (Ispanija) jis tęsiasi apie 119 dienų – nuo gegužės pabaigos iki rugsėjo vidurio.

Paryžiuje (Prancūzija) ekstremalus karštis trunka beveik tris mėnesius – nuo birželio vidurio iki rugsėjo vidurio.

Miunchenas (Vokietija) ir Varšuva (Lenkija) turi trumpesnius, tačiau vis tiek reikšmingus karščio sezonus, trunkančius apie vieną ar du mėnesius.

Kodėl ilgesni karščio sezonai kelia problemų?

Ankstesni tyrimai parodė, kad dėl žmogaus sukeltų klimato pokyčių pernai apie pusė pasaulio gyventojų patyrė vidutiniškai 30 dienų ekstremalaus karščio. Tai reiškia, kad maždaug keturi milijardai žmonių buvo veikiami ilgalaikių, sveikatai pavojingų temperatūrų.

Tyrimas, kurį atliko „World Weather Attribution“, „Climate Central“ ir Raudonojo Kryžiaus klimato centras, apėmė laikotarpį nuo 2024 m. gegužės iki 2025 m. gegužės.

Jame nustatyta, kad klimato kaita bent dvigubai padidino „itin karštų“ dienų skaičių 195 iš 247 analizuotų šalių ir teritorijų, lyginant su ankstesniu laikotarpiu.

Europa yra vienas iš regionų, kuriame globalinio atšilimo padariniai jau dabar yra itin akivaizdūs ir pavojingi. Ilgi karščio periodai rodo, kaip keičiasi žemyno klimatas ir kokias grėsmes tai kelia sveikatai bei infrastruktūrai.

Ilgesni karščio sezonai reiškia didesnę su karščiu susijusių ligų riziką, didesnį spaudimą sveikatos apsaugos sistemoms bei papildomus iššūkius pažeidžiamoms gyventojų grupėms – ypač vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems lėtinėmis ligomis.

„Ši analizė aiškiai parodo, kad karščio nebegalime laikyti įprasta vasaros dalimi“, – sako Kathy Baughman McLeod, organizacijos „Climate Resilience for All“ vadovė.

Ir pridūrė: „Vasara, kokią dauguma iš mūsų pažinojo, baigėsi.“

Kodėl miestuose taip karšta?

Tyrime pažymima, kad pagrindinis veiksnys, didinantis karščio poveikį Europos miestams, yra vadinamasis miestų šilumos salų efektas. Dėl tankios infrastruktūros ir ribotų žaliųjų erdvių miestai įkaista labiau nei aplinkinės kaimo vietovės.

„Miestai, kurie nebuvo projektuojami galvojant apie karščius, dabar susiduria su naujais iššūkiais ir streso veiksniais“, – aiškino K. Baughman McLeod.

Kadangi karščio sezonai tęsiasi gerokai už įprastų vasaros ribų, vyriausybės ir miestų planuotojai privalo skubiai imtis veiksmų, siekdami apsaugoti gyventojus nuo vis dažnesnių ir ilgesnių karščio bangų.

Tarp rekomenduojamų priemonių – žaliųjų erdvių plėtra, pastatų projektavimo tobulinimas, vėsių prieglobsčio zonų įrengimas ir ankstyvo įspėjimo sistemų kūrimas.

Tačiau, pasak K. Baughman McLeod, daugumos vyriausybių planai ir veiksmai yra arba visiškai nepakankami, arba išvis neegzistuoja.

„Labai svarbu, kad visuomenė būtų tinkamai informuota ir suprastų ekstremalaus karščio keliamą pavojų, kad vyriausybės, verslas ir darbdaviai galėtų atitinkamai valdyti rizikas ir sumažinti žalą“, – pabrėžia ji.