Rusijoje tik tylų pasipiktinimą sukėlė Uzbekistano valdžios sprendimas demontuoti memorialą sovietinei kariuomenei Taškente. Tai, kaip Rusija reagavo į Uzbekistano vadovybės sprendimą sunaikinti monumentą sovietų kariams, nė iš tolo neprimena audringos reakcijos į „Bronzinio kario“ skulptūros perkėlimą Taline, pasibaigusį prorusiškų jėgų sukeltomis riaušėmis Estijos sostinėje.
Tąsyk Kremlius svaidėsi diplomatinėmis notomis, grasino ekonominėmis sankcijomis, o šįsyk apsiribojo tik tyliu urzgimu ir „putinjugendu“ pravardžiuojamos organizacijos „Naši“ lyderio pareiškimais.
Dvigubi standartai
Skirtingą Maskvos reakciją į šiuos įvykius galima suprasti: Estija, kaip ir kitos Baltijos šalys, žvelgiant Rusijos valdančiojo elito akimis, yra „priešo stovykla“ – NATO narė. Todėl į kiekvieną Maskvai neįtinkantį žingsnį šiose šalyse reaguojama itin jautriai ir agresyviai.
Apie Baltijos šalyse „skriaudžiamus tėvynainius“ ir „perrašinėjamą istoriją“ Rusijos televizijos kanalai trimituoja kone kas savaitę. O apie tokių pačių rusakalbių padėtį Vidurinės Azijos šalyse, apie šių šalių vadovų ir gyventojų požiūrį į sovietinę praeitį linkstama nutylėti.
Maskva nuolat šaukia, kokioje tariamai tragiškoje padėtyje atsidūrė Latvijos arba Estijos rusai, tačiau visiškai nekalba apie rusakalbių padėtį Turkmėnijoje. Kadaise sudarę beveik 15 procentų visų gyventojų, rusai per du dešimtmečius buvo priversti masiškai trauktis iš šios šalies.
Dabar rusų Turkmėnijoje teliko maždaug vienas procentas gyventojų. Uždaryta daugelis rusiškų mokyklų, stačiatikių cerkvių. Rusės kaip ir turkmėnės verčiamos rengtis tautiniais turkmėnų drabužius, o rusų berniukai, lankantys mokyklas , privalo dėvėti tiubeteikas.
Tačiau Maskva nestoja ginti savo tėvynainių interesų (nors Kremlių pasiekė daugybė jų organizacijų peticijų), nes siekia žūtbūt įsiteikti Turkmėnijos vadovams ir palenkti juos į savo pusę, kad turkmėniškos dujos netekėtų į Europą „Nabucco“ dujotiekiu.
Maskvos nuomonė mažai rūpėjo
Uzbekistano prezidentas Islamas Karimovas taip pat gana gudriai naudojasi Maskvos noru užsitikrinti Taškento palankumą bei laimėti dvikovą su JAV dėl įtakos Centrinėje Azijoje. Žlugus Sovietų Sąjungai, Uzbekistanas nuolat laviruoja tarp Rusijos ir Vakarų. Po skerdynių Andižane 2005 m. (tada policija ir kariuomenė kraujyje paskandino opozicijos demonstracijas, žuvo dešimtys žmonių), I.Karimovo režimas sulaukė griežtos Vakarų reakcijos, tačiau rado užtarimą Maskvoje. I.Karimovas susipyko su JAV, privertė amerikiečius palikti karinės operacijos Afganistane aprūpinimui svarbią Karši-Chanabado aviacijos bazę.
Pastaraisiais metais Taškento ir Vašingtono santykiai vėl pagerėjo, o Maskvos nuomonė I.Karimovui mažai rūpi. Tai liudija ir pastarųjų dienų įvykiai Taškente. Miesto centre savaitgalį sunaikintas sovietmečiu įkurtas „Kovinės šlovės parkas“. Šiame parke stovėjo sovietinį karį simbolizuojantis monumentas „Pietinių sienų gynėjui“, taip pat lakūną, žvalgą, tankistą ir kitų specialybių karius vaizduojantys biustai, buvo išrikiuota karinė technika – tankai, artilerijos pabūklai, legendinės „katiušos“ ir net du naikintuvai.
Naktį iš šeštadienio į sekmadienį visų šių simbolių neliko – Uzbekistano kariuomenės kareiviai nuvertė ir į gabalus supjaustė bronzinį „Pietinių sienų gynėją“, išvežė karinę techniką ir netgi iškirto medžius.
Nepagailėjo net cerkvės
Taip pat šiomis dienomis uzbekai nepasigailėjo ir carinės Rusijos laikus menančio objekto – 1898 m. statytos Aleksandro Neviškio stačiatikių cerkvės. Į šią cerkvę kadaise eidavo melstis Taškente dislokuotos caro kariuomenės įgulos kariai. Cerkvė, laikytina kultūros paveldo objektu, buvo be skrupulų nugriauta, bet tai nesukėlė jokios griežtesnės reakcijos ne tik iš Rusijos, bet ir iš pačiame Uzbekistane gyvenančių rusų stačiatikių pusės (Taškente reziduoja visos Vidurinės Azijos stačiatikių metropolitas).
Belieka tik įsivaizduoti, koks triukšmas kiltų, jei į šimtametę stačiatikių cerkvę būtų pasikėsinta Vilniuje, Rygoje ar Taline! Rusija taip pat tylėjo, kai uzbekai nugriovė paminklą rusų kareiviams, 1868 m. užėmusiems Samarkandą, bei sunaikino Taškente stovėjusį monumentą bolševikams, žuvusiems kovoje su vadinamaisiais basmačiais 1918–1932 m. Šį kartą oficialusis Kremlius vėl tyli, tačiau leido prabilti judėjimo „Naši“ lyderiui Nikitai Borovikovui.
„Mes vertiname įvykius Taškente kaip bandymą perrašyti mūsų bendrą istoriją, kurioje sovietiniai piliečiai nugalėjo fašizmą. Mes ginsime sovietinių karių žygdarbio atminimą, kaip tai darėme Estijoje“, – naujienų agentūrai ITAR-TASS pareiškė V.Borovikovas.
Okupacijos muziejus
Vienas įtakingiausių Rusijos dienraščių „Pravda“ šios savaitės pradžioje piktinosi: „Uzbekistano valdžios veiksmai atrodo lyg iššūkis. Tačiau jei paanalizuotume jos veiksmus nuo pat Sovietų Sąjungos suirimo, netektų stebėtis. Taškentas nuo pat pradžių laikėsi sovietinio paveldo naikinimo linijos. Beje, Uzbekistanas yra vienintelė Centrinės Azijos valstybė, kurioje egzistuoja Okupacijos muziejus. Su Baltijos šalimis ar Gruzija viskas aišku.
Tačiau čia – Uzbekistanas, bendradarbiaujantis su Rusija daugelyje sričių! Šio muziejaus ekspozicija atspindi ne tik sovietinį, bet ir Rusijos imperijos laikotarpį. Ekspozicija prasideda nuo Aleksandro Bekovičiaus-Čerkaskio 1714–1717 m. žygio į Indiją. Pakeliui jo būrys buvo išdavikiškai užpultas ir sunaikintas Chyvos chano pajėgų, tačiau dabartinė uzbekų propaganda vaizduoja tai kaip pirmąjį Rusijos agresijos prieš Uzbekistaną faktą. 1916 m. įvykiai Uzbekistane, kai čia kilo antirusiškas maištas ir buvo žudomi rusų tautybės žmonės, pateikiami kaip uzbekų tautos nacionalinio išsivadavimo sukilimas prieš rusų despotiją“.
Toliau straipsnio autorius tikina, kad tik dėl Rusijos susiformavo uzbekų tauta, o dėl stalininių represijų Uzbekistane kalti visų pirma patys uzbekai!
Gerbia Timūrą
Uzbekistanas yra gana jauna šalis, tačiau ji turi turtingą Chyvos, Kokando chanatų, Bucharos emyrato bei dar anksčiau šioje žemėje gyvavusių valstybių istorinį paveldą. Būtent juo, o ne rusų užkariavimais uzbekai linkę didžiuotis. Pastaraisiais metais šalyje ypač suklestėjo tikras Vidurinės Azijos užkariautojo, Vytauto Didžiojo amžininko Timūro (Tamerlano) kultas. Uzbekistano teritorijoje gimęs karvedys ir jo ainiai palaidoti Timūro valstybės sostinėje – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktame Samarkando senamiestyje.
Dr. Manvydas Vitkūnas
