Vienas iš pagrindinių įstrigusio Ukrainos kariuomenės kontrpuolimo faktorių buvo vėlavimas jį pradėti, o kartu su tuo prisidėjo ir Rusijos gynybinis bei taktinis pasirengimas per tuos kelis mėnesius.
Pats V. Zelenskis yra viešai pripažinęs, kad kontrpuolimas prasidėjo per vėlai. Tačiau jo teigimu, taip nutiko dėl to, kad Vakarai delsė teikti laiku pažadėtą ginkluotę. Rusija tuo metu „apsikasė“, įsirengė įtvirtinimus, gausiai užminavo visą fronto perimetrą. Be to, Rusija sugebėjo užsitikrinti gausų bepiločių tiekimą į fronto liniją, o tai leido jiems efektyviai stabdyti ukrainiečių puolimą.
„The Washington Post“ kalbinti ekspertai įžvelgė nemažai pačios Ukrainos karinės vadovybės taktinių klaidų. Pavyzdžiui, dėl pasirinkto kontrpuolimo trimis kryptimis, vietoje vienos, plano. Tokiu būdu nebuvo pasiekta nė vieno iš užsibrėžtų tikslų, nors ir Vakarų karybos specialistų siūlytas puolimas Melitopolio kryptimi numatė gausiai nuostolių.
Svarbiausi straipsnyje pateikiami teiginiai:
- Ukrainos karinė ir politinė vadovybė nepakankamai atsižvelgė į NATO ekspertų patarimus. Jie gerokai vėlavo parengti kariuomenę, iki birželio uždelsė pradėti karinę operaciją, nors turėjo pradėti dar balandį ir atmetė siūlymą imtis kontrpuolimo viena kryptimi – Tokmako bei Melitopolio.
- Vakarų karo analitikų nuomone, kurią patvirtino surengtos aštuonios štabų pratybos, turimos gyvosios jėgos ir karinės technikos pajėgos suteikė galimybę prasiveržti iki Azovo jūros per 60-90 dienų, nors ir patiriant sunkius nuostolius, galėjusius siekti apie 30-40 proc. Taktinės štabų pratybos rodė, kad kuo labiau delsiama, tuo operacijos metu nuostoliai bus didesni.
- Vietoje to Ukrainos karinė vadovybė pasirinko „tridančio“ smūgio variantą, numatantį puolimą Melitopolio, Berdiansko ir Bachmuto kryptimis. Išlaikyti stiprias ir geriausias pajėgas Bachmuto kryptimi norėjo asmeniškai Volodymyras Zelenskis, tačiau šį sprendimą palaikė ir kariuomenės vadas Valerijus Zelužnas, tokiu būdu tikėjęsis ištampyti po frontą rusų pajėgas ir tiekimą.
- NATO pervertino karinį Ukrainos kariuomenės potencialą ir Ukrainos kariuomenės gebėjimą persikvalifikuoti į Vakarų standartus. Ypač ukrainiečiams trukdė oro pajėgų palaikymo stoka. JAV žvalgyba įvertino Ukrainos pajėgų galimybes tiksliau už karius, iš anksto numačiusi, kad Ukrainos pajėgų kontrpuolimas greit išblės.Ir Ukraina, ir NATO neįvertino Rusijos kariuomenės gebėjimų pagerinti situaciją po nesėkmės Charkivo kryptimi ir išnaudoti savo stipriąsias puses: rusų turima persvara gyvąja jėga, minų laukus ir „pasirengimą aukoti savo karių gyvybes“. Tuos pusantro mėnesio, kuriuos Ukraina „praleido“, Rusija panaudojo kokybiškai gynybai įrengti.
- Kontrpuolimo metu rusai išnaudojo savo stipriąsias puses: minų laukai sukaustė Ukrainos pajėgų manevringumą, masinis bepiločių naudojimas atėmė galimybę taktiškai netikėtai pulti, o tai, kad ukrainiečiai neturėjo naikintuvų ir palaikymo iš oro, leido rusų sraigtasparniams naikinti Ukrainos pajėgų šarvuočius. Jau ketvirtąją kontrpuolimo dieną Ukrainos karinė vadovybė priėmė sprendimą pereiti prie lėto šturmo grupių puolimo taktikos, „išmetus į šiukšlių dėžę visą JAV ir NATO planavimą“. Susidurta su pozicine aklaviete: į Rabotynė kaimą Zaporižioje, kuris buvo numatytas užimti 2-3 kontrpuolimo dieną, Ukrainos pajėgos įžengė 82-ąją ir ilgam ten įstrigo.
- Ukrainos kariuomenės ir NATO vadovybė pradėjo kaltinti vieni kitus – dėl bepiločių revoliucijos mūšio lauke neįvertinimo ir netinkamai sudarytos bazinės taktikos. Pirmosiomis kontrpuolimo operacijos savaitėmis kontaktai ir apsikeitimas informacija tarp sąjungininkių gerokai suaižėjo.
- Artėjus žiemai reikšminga Ukrainos pergalė atrodo gerokai mažiau tikėtina, negu dar keli metai bėdų ir griuvėsių. Vakarų politikai kelia klausimus dėl ateities – siejant tai su šalies karinio ir ekonominio potencialo išsekimu, o taip pat dėl ribotų užsienio šalių pagalbos perspektyvų.
