Turtingiausias pasaulio žmogus yra menkai žinomas

Turtingiausiu žmogumi pasaulyje, anot kasmetinio „Forbes“ reitingo, yra laikomas „Amazon“ įkūrėjas Jeffas Bezosas. Jo turtai yra vertinami 131 mlrd. dolerių, ir jis yra turtingiausias šių laikų žmogus. Tačiau žmonijos istorijoje yra žinoma daug turtingesnių savo laikmečio žmonių, kurių turtai buvo tokie milžiniški, kad istorikams būna sunku juos tiksliai įvertinti. 

Vienas jų, istorikų vadinamas turtingiausiu visų laikų valdovų, yra Mansa Musai (Musa I), viduramžių Maliui vadovavęs karalius, gyvenęs XIV a. Teigiama, kad jis buvo toks turtingas, kad jo išmaldos sugriovė Egipto ekonomiką.

Šių laikų istorikai tvirtina, kad Musa I turtai buvo tokie milžiniški, kad beveik neįmanoma apskaičiuoti, kiek iš tiesų galių ar turtų jis turėjo, rašoma BBC.

2012-aisiais „Celebrity New Worth“ įvertino jo turtus 400 mlrd. dolerių, tačiau ekonomikos istorikai laikosi nuomonės, kad įvertinti karaliaus turtų skaitine prasme neįmanoma.

Tokių skaičiavimų metodai sulaukia daug ginčų, ir ekonomistai dažnai siūlo atsižvelgti į konkretaus laikmečio kontekstą. Tačiau kai kurie preliminarūs skaičiavimai yra įvardinti.

10 turtingiausių žmonių per žmonijos istoriją, pagal Money.com, „Celebrity Net Worth“ duomenis

Mansa Musa (1280-1337, Malio imperijos karalius) nesuskaičiuojami turtai

Augustas Cezaris (63 prieš Kristų -14 po Kristaus, Romos imperatorius) 4,1 trln. eurų

Zhao Xu (1048-1085, Kinijos imperatorius) nesuskaičiuojami turtai

Akbaras I (1542-1605, Indijos Mugalų dinastijos imperatorius) nesuskaičiuojami turtai

Andrew Carnegie (1835-1919, JAV-Škotijos industrialistas) 332 mlrd. eurų

John D Rockefelleris (1839-1937) JAV verslo magnatas) 304 mlrd. eurų

Nikolajus Romanovas (1868-1918, Rusijos caras) 268 mlrd. eurų

Mir Osman Ali Khanas ( 1886-1967, Indijos karališkosios šeimos narys) 205 mlrd. eurų

Vilhelmas užkariautojas (1028-1087, Anglijos karalius) 204 milijardai eurų

Muammaras Gaddafis (1942-2011, Libijos vadovas) 179 mlrd. eurų

Auksinis karalius

Mansa Musa gimė 1280-aisiais Malio valdovų šeimoje. Imperija iki 1312 metų valdė jo brolis Abubakaras II, tačiau vėliau jis atsisakė sosto ir iškeliavo į ekspediciją.

REKLAMA

Abubakaras II buvo neeilinis valdovas, jį užvaldė Atlanto vandenyno platybės ir viskas, kas su tuo susiję. Duomenys apie šią karaliaus aistrą mus pasiekia dar iš XIV a. Sirijos istoriko Shibabo al-Umari veikalų.

Anot jo pateikiamų duomenų, Abubakaras II išplaukė į ekspediciją su 2 tūkst. laivų ir tūkstantine palyda. Jie išplaukė į vandenyną ir nebegrįžo.

Kai kurie istorikai mano, kad flotilei pavyko pasiekti Pietų Amerikos krantus, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nėra.

Bet kokiu atveju Malio valdovo sostas atiteko karaliaus broliui Mansa Musa. Tuometinio Malio imperija pasiekė dar neregėtą dydį. Naujajam karaliui pavyko užkariauti dar 24 miestus, įskaitant Timbuktu.

Jo imperija išsiplėtė tūkstančius kilometrų – nuo Atlanto vandenyno iki šių laikų Nigerio teritorijos, iš dalies valdydama dabartinio Senegalo, Mauritanijos, Malio, Burkina-Faso, Nigerio, Gambijos, Bisau Gvinėjos, Gvinėjos ir Dramblio Kaulo teritorijas.

Aukso prikrauti kupranugariai

Kartu su naujomis teritorijomis Musa gavo ir neįkainojamus resursus – tokius, kaip auksas ar druska. Didžiosios Britanijos muziejaus duomenimis, Mansa Musos valdymo laikotarpiu Maliui atitekdavo beveik pusė Senojo Žemyno aukso gavybos.

„Mansa Musa turėjo faktiškai neribotą prieigą prie Viduramžiais vertingiausių resursų“, – BBC pasakojo JAV įsikūrusio Afrikos menų muziejaus vadovė Kathleen Bickford Berzock. Pasak ekspertės, didieji prekybos centrai, prekiavę ir auksu, taip pat buvo jo šalies teritorijoje ir tai pavertė valdovą pasakiškai turtingu. Kelionė į Meką

Nepaisant to, kad Malis turėjo milžiniškus aukso resursus, pasaulyje jis buvo menkai žinomas. Tai pasikeitė, kuomet Mansa Musa, itin religiningas musulmonas, nusprendė apsilankyti Mekoje, pereidamas Sacharos dykumą ir Egiptą.

Anot istorikų, valdovas paliko Malį su 60 tūkst. žmonių palyda. Jis su savimi pasiėmė visą karališkąjį dvarą, valdininkų, karių, prekeivių, kupranugarių varovų ir 12 tūkst. vergų, o taip pat tūkstančius gyvulių, kad turėtų ką valgyti.

REKLAMA

Tai buvo visas miestas, kuris juda dykviete. Miestas, kurio gyventojai, įskaitant vergus, buvo aprengti aukso audeklų drabužiais ir geriausiu persų šilku.

Kartu su šia milžiniška eisena žygiavo šimtai kupranugarių, nešančių gryną auksą.

Aukso karštinė Kaire

Mansa Musa Kaire paliko apie save tokį stiprų įspūdį, kad arabų istorikas Shihabas al-Umari, apsilankęs Egipto sostinėje po 12 metų, vis dar sutikdavo vietos gyventojų, kurie prisimindavo apie įspūdingai atrodančią afrikiečių tautos karaliaus eiseną.

Maža to, karalius taip dosniai dalijo savo auksą, kad išbuvęs tris mėnesius pas egiptiečius, jis nusmukdė aukso vertę regione artimiausiems 10 metų, sukeldamas vietos ekonomikos chaosą.

„SmartAsset.com“ apskaičiavo, kad dėl aukso nuvertėjimo, kurį sukėlė Musa Egipte, Artimųjų Rytų ekonomikos patyrė 1,5 mlrd. dolerių nuostolį, jeigu skaičiuosime šių dienų verte.

Atgal Mansa Musa grįžo taip pat per Egiptą, ir, kai kurių istorikų duomenimis, jis bandė gelbėti vietos ekonomiką, skolindamasis iš vietos kreditorių už plėšikiškus procentus ir taip bandydamas išimti iš rinkos aukso perteklių. Kitų manymu, karalius negalėjo to imtis, nes auksas pas jį paprasčiausiai baigėsi.

Išsilavinimo skatinimas ir aukso miestas

Nėra abejonių, kad Mansa Musa keliaudamas iššvaistė ir išdalijo labai daug aukso. Toks neregėtas dosnumas neliko nepastebėtas visame pasaulyje.

Mansa Musa tiesiogine to žodžio prasme įrašė save ir Malį į to meto istoriją. 1375-ųjų kataloniečių žemėlapyje Afrikos šalies valdovas sėdi auksiniame soste Timbuktu mieste, laikydamas aukso luitą rankoje.

Timbuktu tapo Afrikos Eldoradu, žmonės vykdavo iš labai toli, kad galėtų išvysti „aukso miestą“.

XIX a. Timbuktu vis dar turėjo mistinio aukso miesto „ant pasaulio krašto“ statusą, vietą, kuri kaip magnetas traukė Europos nuotykių ir lengvo pelno ieškotojus. Tai buvo to paties Mansa Musa veiklos pasekmė.

REKLAMA

Mansa Musa į tėvynę iš Mekos grįžo su keliais islamo mokslininkais, tarp kurių buvo žmonių, siejamų su tiesioginiais pranašo Mahometo palikuonimis, o taip pat poetas ir architektas iš Andalūzijos Abu Es Haqas es Sahelis. Būtent su pastaruoju yra siejamas Džinguerebero mečetės pastatymas.

Kai kuriais duomenimis, valdovas poetui sumokėjo 200 kg aukso, kas šių laikų pinigais skaičiuojant būtų 8,2 mln. dolerių.

Be menų ir architektūros Mansa Musa taip pat globojo literatus ir statė mokyklas, bibliotekas ir mečetes. Timbuktu netrukus tapo mokslo centru; žmonės iš viso pasaulio vyko ten, kad galėtų studijuoti Sankoro universitete.

Turtingajam Malio valdovui dažnai priskiria išsilavinimo tradicijos pradžią Vakarų Afrikoje, nors jo paties imperijos istorija yra menkai žinoma už jos ribų.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų