Kaip savo straipsnyje rašo Mark Medish (buvęs JAV Nacionalinio saugumo tarybos narys Klintono administracijoje, kuravęs Rusijos, Ukrainos ir Eurazijos problematiką), prezidentinių rinkimų Ukrainoje baigtis tikriausiai taps „oranžinės revoliucijos“ epitafija.
Tas, kas laimės rinkimus, paveldės didžiules problemas – pirmiausiai santykiuose su TVF, kuris lapkričio mėnesį dėl nesutarimų tarp Juščenkos ir Timošenko sustabdė kredito išdavimo procesą. Kaip teigia M. Medish: „Nugalėtojui taip pat teks prisiminti, kad valdyti Ukrainą reiškia balansuoti tarp Rytų ir Vakarų“. Rusija ir Amerika laiko Ukrainą pagrindine kovos tarp Rytų ir Vakarų aikštele, ir jų naivus kišimasis į ukrainiečių politinį gyvenimą paprastai baigiasi liūdnai – taip pat ir Ukrainai. Autoriaus nuomone, Rusijos spaudimas tik padidino nepasitenkinimą Kučma, o Jungtinės Valstijos tikėjosi iš Juščenkos daugiau negu jis sugebėjo padaryti, ir todėl jo izoliacija sustiprėjo.
JAV užsienio politikos idealizmo bėda – tiek neokonservatorių, tiek liberalų valdymo laikais – yra ta, kad „geriau yra gerai priešas“. Amerika suteikė Ukrainos saugumui blogą paslaugą, akcentuodama jos stojimą į NATO, o ne energetikos reformą, mano M. Medish. Rusija, priešingai, žiūri į Ukrainą pragmatiškai ir suvokia jos tapatybės problemas, viena iš kurias lemiančių priežasčių yra rusų ir ukrainiečių kalbų panašumas.
XXI amžiuje Ukrainai reikia vystytis savo keliu kaip pliuralistinei demokratijai ir pažangiai rinkos ekonomikai, išlaikant integracijos į Vakarus ir pagarbos savo kultūros šaknims bei ryšiams balansą, teigia straipsnio autorius. Savo ruožtu Vakarai privalo derinti „perkrovimą“ Rusijos kryptimi su aktyviu bendradarbiavimu su jos kaimynais. „Ukrainiečiai ir jų partneriai Vakaruose turi eiti subalansuotų reformų ir ilgalaikės stabilios raidos, o ne greitų stebuklingų priemonių ir gražių gestų keliu“, – rekomenduoja M. Medish, pabrėždamas, kad „oranžinių“ epochos pabaiga nėra Ukrainos nepriklausomybės ir jos euroatlantinio charakterio pabaiga.
