Tautos dienos proga (08-09), norisi skaitytojams pateikti ką nors ypatinga, ką nors nekasdieniška. Šis prof. V. Stanley'io Vardžio straipsnis būtent ir suteikia tokią galimybę. Parašytas praėjus maždaug tiek pat laiko nuo sovietinės okupacijos pradžios, kiek dabar praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo, be pagrindinės kolonialistinio šios okupacijos pobūdžio nagrinėjimo, jis leidžia palyginti kai kuriuos gyvenimo aspektus, ir netgi išvesti paraleles. Tekstas ilgokas, tad apsispręsti dėti jį nesutrumpintą nebuvo lengva. Tačiau žinant šio portalo lankytojų intelekto lygį, galima tikėtis, kad tai nesukels didesnių problemų.
LITHUANIAN QUARTERLY JOURNAL OF ARTS AND SCIENCES Volume 10, No.2 - 1964 vasara Leidimo redaktorius: Thomas Remeikis ISSN 0024-5089
Nors JAV ir ypatingai Azijoje ir Afrikoje kolonialistinė sovietų tautiškumo politika nėra visiškai suvokiama, sovietų kolonializmo prigimtis dėl pagausėjusių tyrimų vis geriau ir geriau suprantama. Anksčiau šiam supratimui trukdė mažiausiai trys svarbios kliūtys. Pirmiausia, visiškai nenorėta pripažinti tautybių problemos Sovietų sąjungoje egzistavimą. Tai labiausiai lėmė, kaip aiškina profesorius Richardas Pipesas iš Harvardo universiteto, amerikietiška „tautų katilo“ ideologija ir su tuo susijęs požiūris, kad nacionalizmas yra blogis, tad ir nevertas dėmesio. Pasak profesoriaus Pipeso, amerikiečiams nepavyko to suprasti dėl „daugiau ar mažiau sąmoningo Amerikos ir Rusijos patirties su tautinėmis mažumomis sulyginimo.“ Amerikiečiai mano, kad Sovietų sąjungoje, kaip ir Jungtinėse valstijose, „laipsniškas mažumų asimiliavimas yra progresyvus ir neišvengiamas; progresyvus, nes juo siekiama tikros lygybės įgyvendinimo,“ rašo prof. Pipesas, „neišvengiamas, nes jį remia pažangesnė kultūra ir ekonominė galia. Kokie tai gali būti stiprūs veiksniai,“ tęsia Pipesas, „geriausiai iliustruoja žymaus Amerikos juristo pavyzdys, kai jis buvo šokiruotas, kai lankydamasis sovietinėje Viduriniojoje Azijoje, sužinojo, kad vietiniai vaikai lanko kitas mokyklas, nei rusų vaikai! Dar tebegyvas atmintyje,“ priduria Pipesas, „Ukrainos prilyginimas Pensilvanijai ir gruzinų su velsiečiais ir škotais.“ Dar viena sovietų kolonializmo supratimo kliūtis buvo, cituojant tą patį Pipeso straipsnį, „labai ryškus nenoras pripažinti, kad ši problema yra svarbi ir ilgalaikė.“ Toks požiūris kyla, sako Pipesas, iš nacionalizmo laikymo vertybe. „Geros valios žmonės,“ aiškina jis, „yra nusistatę prieš nacionalizmą, kadangi nacionalizmas atsakingas už tiek daug pralieto kraujo, neapykantą ir įvairų kitą neracionalų elgesį. Ir kadangi geros valios žmonės, lygiai kaip ir blogos, taip dažnai leidžia menamoms baimėms trukdyti faktų vertinimui, jie kartais mano, kad tikrovės, kuriai jis nepritaria, pripažinimas yra tapatus pritarimui; todėl jie linkę neigti tokią realybę, kuriai nepritaria. Tad, nors jie gali nenoromis pritarti, kad tautybės problema egzistuoja, tačiau jie linkę manyti, kad ji išnyks.“ 1
Kitos dvi supratimo kliūtys, trukdančios suvokti sovietų kolonializmą, ypač vyraujančios Azijoje ir Afrikoje, bet taip pat ir JAV, kyla iš skirtumų, tariamai skiriančių sovietų politiką nuo senojo tipo kolonializmo, o taip pat iš pačios sovietų sistemos ideologinio pobūdžio. Pirmiausia, sovietų kolonializmas daugeliu aspektų atrodo kitaip, nei klasikinis kolonializmas, praėjusioje eroje praktikuotas Europos galybių. Taigi, pavyzdžiui, jei „kapitalistiniai“ kolonialistai draudė užgrobtų tautų socialinę lygybę, švietimą ir industrializaciją, sovietai laisvai jas užtikrina ir netgi skatina. Jie taipogi viešai neengia vietinių kalbų ir užuot draudę, reikalauja užgrobtų šalių žmonių dalyvavimo tam tikruose valdžios ritualuose. Šie skirtumai sėkmingai slepia privalomos Maskvos valdžios valdymo faktą, ypač žmonėms, pamirštantiems, kad katei kailį galima nudirti ne vienu būdu.
Galiausiai, kolonialistinę sovietų tautinės politikos prigimtį maskuoja ideologinė komunistų partijos sprendimų priėmimo prigimtis ir pačios sovietų sistemos ideologinis pobūdis. Sovietai skelbia, kad jų tikslas yra komunistinės visuomenės sukūrimas, kurį pasiekus, ši visuomenė turėtų reprezentuoti aukščiausius žmonijos idealus. Jos kūrimui reikia kantrybės ir pasiaukojimo. Ar galima leisti mažesnių ar didesnių tautų nacionalizmui stoti šių idealų siekimo kelyje? Tokiu būdu Maskvos kolonialistinė politika pateisinama kaip mažas blogis, būtinas komunizmo pasiekimui. Toks paaiškinamas, tyčia ar ne, slepia faktą, kad komunizmas yra diegiamas jėga iš užsienio galios centro ir kad Sovietų sąjungoje naujos sistemos kūrimas tikslingai ir neišvengiamai susijęs su rusų etninės grupės dominavimu prieš visas kitas.
Baltijos šalių politinio, ekonominio, demografinio ir kultūrinio vystymosi, dominuojant sovietams, tyrimas padeda išaiškinti daug neaiškumų, tebegaubiančių kolonijinio sovietų tautinės politikos supratimą.
I
Maskva nepertraukiamai valdo Baltijos šalis (Lietuvą, Latviją ir Estiją) jau dvidešimt metų (1944 – 64). Pati šio valdymo ir dominavimo pradžia, nukelianti į lemtingą 1939 m. rugpjūčio, 1940 m. birželio periodą, išduoda tradicinį, nors ideologiškai ir perdirbtą, imperialistinį didesnės šalies agresyvumą prieš mažas. Baltijos šalys neprisijungė prie Sovietų sąjungos savanoriškai, bet buvo aneksuotos jėga. 1940 m. birželio 15 – 17 d., sulaužydama tarpusavio nepuolimo sutartis, kurias Maskva privertė pasirašyti vos prieš keletą mėnesių (1939 spalis), Raudonoji armija peržygiavo tris respublikas ir per šešias savaites Maskva formalizavo Baltijos valstybių inkorporavimą į Sovietų sąjungą. Ši „prievartinė inkorporacija,“ naudojant Sekretoriaus Johno Fosterio Dulleso išsireiškimą, buvo paslėpta po pseudodemokratiniu sovietinio tipo rinkimų ritualu, siekiant įtikinti pasaulį ir pateikti rašytinę „dokumentaciją, kad valdžios perėjimas Maskvai buvo legalus ir savanoriškas. Nuo tada sovietai puoselėjo mitą, kad galią jie įgijo per vietinių komunistų partijų surengtas visuotines revoliucijas prieš Baltijos šalių vyriausybes. Tai paprasčiausiai netiesa. Komunistų partijos Baltijos šalyse buvo labai mažos, turėjo po mažiau nei 1000 narių; jos veikė pogrindyje jų infiltravimas apsiribojo pirmiausia kultūrine ir literatūrine veikla. Jų stiprumas profesinėse sąjungose ir kitur buvo pernelyg nežymus, kad leistų daryti įtaką nacionalinėms vyriausybėms, nekalbant jau apie nuvertimą. Kita vertus, Baltijos šalys pasiekė labai garbingą ekonominio klestėjimo ir socialinės ramybės lygį, kas darė tokias revoliucijas labai mažai tikėtinomis, o jų laimėjimą – visiškai neįtikėtinu. Deklaracijose, skelbiančiose sovietų galios įkūrimą, patys sovietai pripažino, kad Baltijos šalių nepriklausomybė buvo likviduota Raudonąja armija.2 Žinoma, dramatiškiausias sovietų teiginių, kad Lietuva, Latvija ir Estija laisva valia likvidavo savo valstybes, kad įstotų į Sovietų imperiją, paneigimas yra ginkluotas pasipriešinimas sovietams Vokietijos ir Sovietų sąjungos karo pradžioje 1941-ųjų birželį ir vėliau, jau po karo, vykusiame labai herojiškame partizaniniame pasipriešinime sovietams, Lietuvoje veikusiame iki 1952 m. pradžios.3
Iš tiesų, nepriklausomos Lietuva, Latvija ir Estija buvo pažemintos iki Sovietų sąjungą sudarančių respublikų statuso, su tam tikromis autonominėmis galiomis, garantuojamomis Sovietų konstitucijos. Popieriuje ši autonomija atrodo įspūdingai; joje leidžiama turėti savo ginkluotąsias pajėgas, išlaikyti santykius su užsieniu ir netgi išstoti ių Sąjungos. Tačiau pagal tos pačios konstitucijos sąlygas, ši sprendimų priėmimo autonomija sumažinama iki Maskvos padarytų sprendimų administravimo. Taip yra, nes, pirmiausia, nors konstitucija suteikia galių federalinei valstybės organizavimo sistemai, galios monopolį ji palieka komunistų partijai, kurios organizacija centralizuota ir unitarinė. Lietuvos, Latvijos ir Estijos partijos veikė tik kaip Sovietų sąjungos komunistų partijos padaliniai, turėję paklusti kiekvienai direktyvai iš partijos centro Kremliuje. Taigi, pavyzdžiui, Estijos komunistų partijos valdymas Estijoje tereiškia administracinį vykdymą centro nurodymų, su kuriais patys Estijos lyderiai tikriausiai nė nesutinka. Antra, sovietų konstitucija skelbia ekonomikos ir finansų centrinį valdymą; taigi, visi svarbūs biudžeto ir ekonominiai sprendimai priimami Maskvoje. Tik sovnarchozų (respublikų ekonominių tarybų) sukūrimas 1957 m. grąžino šiek tiek sprendimų priėmimų teisės respublikoms. Tačiau šią santykinę laisvę smarkiai sumažino regioninių ekonominių tarybų įkūrimas (yra viena Baltijos šalims ir senajam Rytų Prūsijos regionui) septintojo dešimtmečio pradžioje.
Dėl tokių pertvarkų respublikos administratoriai dažnai turi mažiau laisvių, nei tipiška apygardos taryba Jungtinėse valstijose. Naujausi Lietuvos pavyzdžiai tai iliustruoja. 1957 metais buvo atmesti Lietuvos partijos ir vyriausybės vadovų planai vystyti vietinius hidroelektros pajėgumus ir turėjo sutikti statyti šiluminę elektrinę, priklausančią nuo gamtinių dujų importo iš Ukrainos už keleto šimtų kilometrų. 1959 m. tiems patiems lyderiams buvo uždrausta tęsti švietimo sistemos reformą. 1961 m. jie buvo peikiami už pasinaudojimą laisve tokioje, regis smulkioje srityje, kaip pasirinkimas, kuriuos istorinius paminklus Lietuvoje reikia renovuoti, o kurių – ne. Vėlgi, po trejeto metų šie lyderiai pralaimėjo mūšį dėl vienuolikos metų trukmės vidurinio mokslo. Nepaklusimas Maskvai pavojingas, ką aiškiai pademonstravo nesenas Latvijos pavyzdys. 1959 m. Latvijos partija ir vyriausybės vadovai kovojo dėl didesnės Latvijos pramonės produkcijos dalies ir reikalavo užtikrinti didesnę latvių dalį Latvijos komunistų partijoje. Tačiau Maskva nesutiko. Latvijos lyderiai buvo apkaltinti „lokališkumu“ ir, kas dar blogiau, „buržuaziniu nacionalizmu,“ bei išmesti iš pareigų. Kai kurie buvo deportuoti iš Latvijos. Jokioje Afrikos šalyje tokie reikalavimai kolonizatoriui nebūtų pasirodę nepagrįsti, bet jie juk buvo tariamai antikolonialistinėje Sovietų sąjungoje.
Tai atveda mus prie trečiojo svarbaus Baltijos respublikų apribojimo pasinaudoti savo autonomija, o būtent, partijos ir vyriausybės, o ypač – partijos valdančiojo aparato, rusifikacijos. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, Maskvos komunistai iki galo nepasitiki savo ne rusais partijos bičiuliais svarbiose administracinėse ir partijos pozicijose. Tai ypač ryšku buvo valdant Stalinui, kai visi ministrai Baltijos šalių ministrų tarybose buvo Maskvos paskirti rusai, o šalia kiekvieno vietinio partijos sekretoriaus buvo ir rusas. Valdant Chruščiovui, tokios priežiūros ir kontrolės principas nepasikeitė, tik sarginių šunų sumažėjo. Tokia „liberalizacija“ nebūtinai padidina vietinių komunistų lyderių svarbą. Pavyzdžiui, Latvijos atveju, partijos ir vyriausybės viršūnėlė, ypač per 1959-62 neramumus, buvo užpildyta rusifikuotais latviais, gyvenusiais Sovietų sąjungoje nuo pat Spalio revoliucijos.
Be to, rusai sudaro neproporcingai didelį procentą Baltijos šalių partijos narių ir, kiek negausūs ir fragmentiški duomenys leidžia teigti, užima neproporcingai daug partijos viduriniosios grandies vadovų postų miestų ir rajonų lygyje.4 Taigi, 1961-ųjų metų viduryje tik 44 % Latvijos partijos narių buvo latviai, nors respublikoje latviai tebesudarė 62 % populiacijos. Lietuvoje rusai ir kiti nevietiniai sudaro apie 38 % partijos narių, nors populiacijoje jų tėra 21 %, ir tik 8,5 % yra rusai. Estai 1961 m. sudarė tik 60 % Estijos partijos narių, o populiacijos – 72 %. Reikia pridurti, kad monopolistinio galios instrumento rusifikacija atkakliai tęsiasi.
II
Suprasti, kad politiškai trys Baltijos respublikos kontroliuojamos iš Maskvos, nesunku, tačiau kolonialistinis Maskvos ekonominės politikos pobūdis dažnai išvengia pastebėjimo. Taip yra, nes tam tikru lygiu ekonominę politiką veikia grynai ekonominiai sumetimai ir dar dėl to, kad Maskvos ekonominis kolonializmas atrodo skirtingai, nei tradicinis.
Žinoma, kaip partijoje ir sovietuose (vyriausybėje), taip ir ekonomikoje, valdomoje ir administruojamoje Kremliaus nubrėžtose ribose ir vadovaujamoje rusų, vietiniams likdavo mažai laisvos erdvės. Ją kontroliuoja trijų lygių organizacija, respublikiniai sovnarchozai (Lietuvos atveju, tai ekonominės tarybos, taip pat tvarkančios didžiąją dalį ir Kaliningrado ekonomikos), regioninė Vakarų (Baltijos) ekonominė taryba, planuojanti ir koordinuojanti ekonomiką, bei skatinanti jos specializaciją visose trijose Baltijos respublikose ir Kaliningrado srityje ir nacionaliniai sovnarchozai Maskvoje, kaip priedas, savaime aišku, prie Gosplano. Atitinkama šios valdymo hierarchijos jurisdikcija skiriasi; kartu su ja įvairuoja ir respublikos ekonomikos kontrolės lygis. Maskva ir regioninės ekonomikos svertai daugiausia buvo rusų personalo rankose; rusai vaidina svarbų vaidmenį ir respublikų ekonominėse tarybose.
Tačiau, nepaisant centro kontrolės, Baltijos šalių ekonomika, kaip jau minėta, nebuvo vystoma tradiciniu kolonialistiniu būdu. Sovietų ideologija suteikė ženklius skirtumus. Senojo kolonializmo doktrina reikalavo, kad kolonijos būtų laikomos tik pigiai tiekiamų žaliavų tiekėjomis motininės šalies pramonei. Komunistinė ideologija reikalavo industrializacijos bei kolektyvizacijos, kad būtų sukurta „sovietų“ tvarka ir išlaikomas sovietų režimas. Taigi, svietai pirmiausiai nacionalizavo pramonę, tada kolektyvizavo žemės ūkį ir galiausiai ėmėsi vykdyti pramonės plėtrą. Baltijos šalyse pramonė buvo nacionalizuota 1940 m., o kolektyvizacija baigta 1951; kartu vyko pakeitimai respublikų konstitucijose (1951 m. Latvijoje ir Lietuvoje, 1953 m. – Estijoje), tada eliminuotos privačiai ekonomikai suteiktos koncesijos, išduotos 1940 m. Pabaigusi kolektyvizaciją, Maskva paskelbė, kad Lietuva, Latvija ir Estija pasiekė „socialistinės“ tautos statusą. Kolektyvizacija, kaip gerai žinoma, sugriovė gana gerai išvystytą ir tarptautiniu mastu konkurencingą žemės ūkio produktų gamybą. Ji smuko taip žemai, kad kai kurių kultūrų derlius prieškarinio lygio nepasiekė netgi iki 1963 metų.5 Maskva kenkė žemės ūkiui, atmesdama labai efektyvų ir pelningą specializavimąsi mėsos ir pieno produktų gamyboje, išvystytoje nepriklausomybės metais. Joks vietinis politinis lyderis nebūtų bandęs iš naujo įdiegti carinės grūdų auginimo politikos, kaip tai darė sovietai ir tikėtis išlikti valdžioje. Nesirūpinantys Baltijos šalių gerove sovietai tai padarė tik tam, kad po maždaug dviejų dešimtmečių, 1963-aisiais persigalvotų, kai Chruščiovas staiga pasiskundė nesuprantąs, kodėl Baltijos šalys nesispecializuoja pieno ir mėsos gamyboje, kaip Danija. Kolūkiečiai turėjo sumokėti už šią ir kitas vadybos klaidas; todėl jis gyvena pusiau feodalinėje priklausomybėje, skurde ir nepritekliuje.
Labai ilgai kolūkiai taip pat finansavo Maskvos nurodytą pramonės plėtrą, kuri, kitaip, nei žemės ūkis, pasiekė labai garbingą lygį. Pramonės plėtra prasidėjo iškart, kai respublikos atstatė per karą nukentėjusias pramonės įmones. Tai pirmiausia prasidėjo Latvijoje ir Estijoje ir tik šeštajame dešimtmetyje Lietuvoje. Pagal kartais ginčytiną sovietų statistiką, nuo 1940-ųjų pramonės produkcija Latvijoje ir Lietuvoje išaugo dvigubai, o Estijoje – trylika kartų.6 Baltijos šalių pramonės plėtros indeksas beveik visą laiką smarkiai lenkė Sovietų sąjungos vidurkį. 1961-aisiais trys respublikos (kartu su Kaliningradu) išgavo daugiau, nei 65 % viso Sovietų sąjungos degiųjų skalūnų, pagamino 47 % visų Sovietų sąjungos automatinių telefono stočių, pastatė 22 % visų keleivinių traukinių, 20 % troleibusų, 18 % visų elektrinių skalbimo mašinų, 15 % dviračių ir motociklų, 9 % popieriaus.7 Respublikos taip pat gamina ūkio techniką, IBM mašinas, televizorius, radijas, šaldytuvus, įvairius automobilių įrankius, cementą, trąšas etc.
Nors visa tai įspūdinga, tačiau ne visą pramonės vystymąsi džiaugsmingai sutiko pačios Baltijos respublikos. Baltai baiminosi, kad toks investicijų koncentravimas į pramonę paliks žemės ūkį – kuriame tebedirba 41 % Latvijos ir Estijos gyventojų ir 59 % lietuvių – likimo valiai. Kai kurie vietiniai komunistų lyderiai ėmė nerimauti dėl Maskvos abejingumo vietiniams pramonės poreikiams. Be to, ypač Latvijoje, dėl susidariusios situacijos, lyderiai baiminosi tokios industrializacijos sukelto politinio sociologinio efekto atskirų respublikų tautiniam charakteriui.
Tokios baimės buvo labai pagrįstos. Baltijos šalių žemės ūkis, lygiai, kaip ir visoje Sovietų sąjungoje, yra nelengvoje padėtyje, nepaisant reformų, tokių, kaip neseniai pradėta garantuoto uždarbio politika kai kuriuose Estijos kolchozuose. Vystydami pramonę – pagal stalinistinę tradiciją ir Maskvos poreikius, – sovietai verčiau statė ir plėtė sunkiąją pramonę. Į plataus vartojimo prekių pramonę ir maisto perdirbimą, kuriam Baltijos šalyse buvo nuolatinis žaliavų tiekimas, buvo kreipiamas reikiamas dėmesys. Dėl to sovietai išvystė pramonės šakas, priklausiusias nuo tiekimo iš tolimų Sovietų sąjungos dalių ir gaminusių prekes, kurios vietinėje rinkoje labai mažai reikalingos ar sunaudotos vietinėje rinkoje. Taip pat įdomu, kad Baltijos šalių pramonė pirmiausiai dirba Rusijos sovietų federacinei socialistinei respublikai. Pavyzdžiui, 1960 m. Lietuva importavo 71 % visų žaliavų iš nerusiškų respublikų, tuo tarpu daugiau, nei 51 % viso eksporto – labiausiai pramoninių prekių, bet taip pat perdirbtos mėsos ir maisto, išvažiavo į Rusijos respubliką.8 Toks trišalis srautas taip pat ryškus ir Latvijoje ir kiek mažiau Estijoje, kurioje yra dideli vietiniai elektros ir pramonėje panaudojamų degiųjų skalūnų ištekliai ir kuriai nereikia tiek daug importuoti kaip kitiems.
Vietinių vadovų nepasitenkinimą į Maskvą nukreiptos pramonės plėtra stiprino ir kitos nepalankios sąlygos. Pavyzdžiui, Baltijos respublikos turi labai mažai balso pramonės produkcijos skirstyme vartotojams; dėl to, kaip Lietuvos cemento ar Latvijos šaldytuvų atveju, neatsižvelgiant į respublikos poreikius, didžiuliai kiekiai šios produkcijos kasdien išgabenama Sovietų Rusiją ir kitur. Vietiniai vadovai taip pat turi rasti išteklių šių naujų ir vietoje nereikalingų įmonių statybai. Be to, šie vadovai nurodo ir aukštą gamybos savikainą dėl aukštos importuojamų žaliavų kainos. Vietinio pasitenkinimo šiais naujais pramonės projektais nedidina ir žinojimas, kad visus apyvartos mokesčius už pagamintus televizorius etc., surinks centrinė Maskvos valdžia, kuri tada nuspręs, kokį procentą šių mokesčių nukreipti atgal į gamintojo respubliką, nei suvokimas, kad dideli jų ekonomikos segmentai, pavyzdžiui, elektros energijos gamyba Lietuvoje, visiškai priklauso nuo išorinių išteklių. Nelanksčioje centrinio planavimo sistemoje tokia priklausomybė sukuria nesuskaičiuojamų ekonominių problemų, nepalankiai veikiančių gamybos tęstinumą, kainą ir kokybę.
Be šių politinės ir ekonominės priklausomybės pasekmių, tokia pramonės politika turėjo ypatingai rimtą sociologinį poveikį, ypač Latvijoje ir Estijoje, kur industrializacija vyko ilgiau. Paprastai šnekant, ji neigiamai paveikė Baltijos šalių etninę sudėtį. Nebaltai, pirmiausia rusai, buvo atsiųsti valdyti besiplečiančias pramonės įmones ir organizacijas. Kitais žodžiais tariant, didėjantį pramonės darbo jėgos trūkumą patenkino rusų imigrantai, iškart tapę nuolatiniais gyventojais. Kodėl taip turėtų vykti šalyse, kur keturiasdešimt procentų gyventojų užsiima maisto gamyba likusiems šešiasdešimčiai? Faktas, kad dėl didelio žemės ūkio neefektyvumo, sukelto režimo kolektyvizacijos politikos, neproporcingai didelė darbo jėgos dalis pririšta prie ūkio ir dėl to negali patenkinti pramonės poreikių. Reikia dar paminėti, kad vystydama naują pramonę, Maskva kol kas neatsižvelgė į etninių darbuotojų trūkumą. Šis ignoravimas sukėlė pagrįstus kaltinimus, kad tokia pramonės plėtra yra tikslingai nukreipta stiprių ir didėjančių rusų kolonijų įkūrimui Baltijos respublikose.9 Ir išties, jei sovietai netrokštų paversti Baltijos šalių daugumų į mažumas, jie gana nesunkia galėtų perorientuoti pramonės plėtrą be jokios ekonominės žalos visai Sovietų sąjungos pramonės raidai.
Taip būtent sovietinė industrializacija buvo atsakinga už rusų populiacijos patrigubėjimą visose trijose respublikose. 1959 m.,tik 62 % Latvijos gyventojų buvo latviai, kai tuo tarpu prieš karą jie sudarė 75,5 %. Estijoje, vietoje prieškarinių 88,1 %, estai sudaro tik 72 %. Rusų skaičius Latvijoje išaugo nuo 10,6 % 1935 m. iki 26,6 % 1959 m. Estijoje rusų padaugėjo nuo 8,2 % 1934 m iki 21,7 % 1959. Tik Lietuvoje vietinių žmonių populiacija sumažėjo tik vienu procentu, nuo 80 % iki 79 %. Tačiau rusų čia padaugėjo nuo 2,3% iki 8,5 %. Tačiau Lietuvą greitai gali ištikti tokia pati dalia, kaip ir kitas Baltijos respublikas, nes besitęsianti industrializacija pradeda išeikvoti vietinius darbo jėgos išteklius ir greitai prisireiks didelio skaičiaus rusų imigracijos į respubliką.
Nesunku suprasti, kad toks vystymasis anksčiau ar vėliau turėjo sukelti reakciją, kuri, pavyzdžiui, Latvijoje, skausmingiausiai paveiktoje respublikoje, ribojosi su pasipriešinimu Maskvos diktatui. 1959 m. Latvijos vicepremjeras Eduards Berklavs, senas, dar „priešspalinis“ komunistas, kartu keletu jaunesnių komunistų funkcionierių, sukilo prieš Maskvos politiką ir pareikalavo tam tikrų svarbių pakeitimų.10 Sukilėliai reikalavo, kad Maskva sumažintų pramonės, kurios produkcija reikalinga išimtinai už Latvijos ribų, plėtrą. Dar jie reikalavo prioritetų pramonei, kuriai nereikia didelio importo iš kitų respublikų. Be to, Berklavs ir Kalnberzins, komunistų partijos pirmasis sekretorius ir partijos prezidiumo Maskvoje kandidatas sakė, kad neišleis Latvijoje pagamintų šaldytuvų į kitas rinkas, kol nebus patenkinti Latvijos rinkos poreikiai. Šie lyderiai taipogi pasiūlė, kad nebūtų taip akcentuojama sunkioji pramonė, o labiau vystoma lengvoji pramonė, kuriai Latvijoje buvo pakankamai darbo jėgos. Šie komunistai reikalavo ir to, kad rusų pareigūnai Latvijoje išmoktų latviškai, kad stojant į partijos narius prioritetas būtų teikiamas latviams ir kad būtų peržiūrėtos Latvijos mokyklų programos, suteikiant daugiau valandų Latvijos geografijos, istorijos, kalbos ir literatūros mokymuisi.
1959 birželio 10 d. Nikita Chruščiovas asmeniškai atvyko į Rygą išsiaiškinti situacijos. Kartu atsivežė sovietų slaptosios policijos viršininkus, kurie pradėjo tyrimą, pasibaigusį Berklavso ir jo artimiausių bendradarbių nušalinimu ir deportavimu, ir kitų, pavyzdžiui, pirmojo sekretoriaus Kalnberzinio, ministrų tarybos pirmininko Vilio Lacio – žymaus rašytojo, ne kartą laimėjusio Stalino ir kitas literatūros premijas – atleidimu.
III
Be smarkios rusifikacijos, toliau didinusios Rusijos politinę, ekonominę ir kultūrinę įtaką šiose šalyse, industrializacija lėmė ir labai sparčią urbanizaciją. Taip Latvijos miesto populiacija padidėjo nuo 34 % prieš karą iki 59 % 1959 metais. Estijoje šis procentas išaugo nuo 32 % irgi iki 59 %. Lietuvos miestuose 1952 m. gyveno 42 % populiacijos. Tai rodo beveik 20 procentų augimą per 20 metų. Dabar Lietuvos miestai auga dvigubai greičiau, nei prieš karą. Nauji miesto gyventojai randasi daugiausia iš dviejų šaltinių: rusų ir kitų slavų, imigruojančių dirbti naujose pramonės įmonėse arba užimti vadovaujančias pozicijas, ir kolūkiečių iš vietinių kolūkių, kuriems pavyko išsivaduoti iš pusiau feodalinių pančių. Rusų antplūdis smarkiai rusifikavo miestus arba, naudojant sovietinį eufemizmą, padarė juos „daugianacionaliniais“. Pranešama, pavyzdžiui, kad Rygoje ir Vilniuje gyvena mažiausiai 40 % rusų. Tautinė šių miestų sudėtis labai primena situaciją, buvusią, valdant carui. Tačiau ji sutampa ir su bendra Sovietų sąjungos padėtimi.
Būtina paminėti, kad bendrai sovietų valdžios įvedimas kainavo daug gyvybių ir kančių, bei sustabdė Baltijos šalių populiacijos augimą. Dideli demografiniai praradimai per karą kilo dėl masinio Baltijos šalių žydų naikinimo, vokiečių vykdytos deportacijos ir likvidacijos, populiacijos pokyčių ir karo aukų. Tačiau šie nuostoliai karo metu buvo panašūs visoje Europoje. Tačiau, jei kitos šalys penktojo dešimtmečio pabaigoje savo nuostolius galėjo kompensuoti natūraliu gimstamumu, Baltijos šalių populiacijos tebemažėjo dėl sovietų režimo teroristinės politikos. Dabartiniai režimo pasiteisinimai, kad didžioji šio teroro dalis rodo stalinistinį „socialistinių teisės normų“ pažeidimą, negali pakeisti fakto, kad per pirmąją sovietų okupaciją, 1940-41 m. ir po karo, iki Stalino mirties, Baltijos šalys neteko maždaug 700 000 žmonių.11 Jie buvo deportuoti, likviduoti ar žuvo kalėjimuose ir darbo stovyklose. Iš šio skaičiaus, Estija neteko apie 150 000, Latvija virš 250 000, ir Lietuva apie 400 000. Lietuvos nuostoliai buvo tokie dideli, kad 1959 m. šalyje gyveno mažiau žmonių, nei 1940 m.12 Nors trėmimai ir masinės likvidacijos baigėsi, Baltijos šalys tebenetenka populiacijos, nors lėtesniu ir ne tokiu akivaizdžiu būdu. Taigi, pavyzdžiui, respublikos praranda daug mokslus baigusių specialistų, nes jie turi tarnauti kitur už gautą stipendiją. Kita kategorija jaunų žmonių kasmet prarandama dėl visokiausių komunistinių statybos projektų tolimose Sovietų sąjungos šalyse arba kaip pionieriai plėšiniuose. Šie žmonės vadinami savanoriais; kai kuriuos išties patraukia gero užmokesčio pažadai, bet dauguma yra paprasčiausiai paskiriami. Daug nebegrįžta atgal. Be to prarandama ir dėl tarnavimo ginkluotosiose pajėgose.
Baltijos šalių rusifikacija ir nuolatinis vietinių gyventojų nutekėjimas kelia didžiausią grėsmę tautiniam Lietuvos, Latvijos ir Estijos išlikimui. Šį pavojų stiprina ir natūralus populiacijos spaudimas, nes latvių, estų ir net lietuvių gimstamumo lygis daug mažesnis nei rusų. Reikia pridurti, kad teritoriškai rusai jau „apsupo“ Baltijos šalis, kolonizuodami Kaliningrado sritį ir administruodami ją kaip Rusijos sovietų federacinės socialistinės respublikos dalį. Visiškai įmanoma, kad naujos sovietų konstitucijos kūrimo komitetas, suburtas 1961 m., gali rekomenduoti perduoti šią teritoriją Lietuvos respublikai, kadangi Kaliningrado ekonomiką jau tvarko Lietuvos sovnarchozas. Tai prie Lietuvos pridėtų dar 600 000 rusų, dabar gyvenančių buvusios Rytų Prūsijos teritoriją. Be to, jei kurdami konstituciją, sovietai laikysis bendros ekonomikos organizavimo linijos – pagal marksizmą leninizmą politiką turi apspręsti ekonomika – visos trys Baltijos šalys kartu su Kaliningrado sritimi gali būti perorganizuotos į federacinę respubliką. Tokia galimybė egzistuoja, bent jau sprendžiant iš dabar skatinamos ekonominės, kultūrinės ir kitokios kooperacijos tarp Baltijos šalių partijų vyriausybių. Sovietinės Baltijos šalių federacijos sukūrimas labai smarkiai sustiprintų rusiškąjį elementą.
IV
Sovietų kultūrinė ideologinė politika Baltijos šalyse išduoda dar vieną Maskvos elgesio charakteristiką, pridengiančią tokios politikos kolonialistinę prigimtį nuo tų, kurie, parafrazuojant profesorių Pipesą, sulygina sovietų ir Amerikos patirtį su tautinėmis mažumomis ir todėl laikančių jų išnykimą Sovietų sąjungoje progresyviu reiškiniu. Sovietų elgesys rodo tautos kūrimo bruožus, nebūdingus europiečių kolonializmui Azijoje ar Afrikoje. Žinome, kad Baltijos šalims svarbūs sprendimai priimami Maskvoje; šiuos sprendimus vykdo vietiniai komunistai, kuriais iki galo nepasitikima, kad jie dirba, kontroliuojami ir prižiūrimi specialiai paskirtų „vyresniųjų [rusų] brolių“. Tai rodo, kad sovietai nelaiko ideologijos pakankamai stipriu kontrolės mechanizmu. Be vietinių komunistų naudojimo, Maskva importuoja rusus ir negana to, skatina pačių Baltijos šalių gyventojų asimiliaciją.
Taigi, jei po ideologiniu paviršiumi sovietų politinė, ekonominė ir demografinė politika labai primena senojo tipo imperialistinį kolonializmą, jų kultūros politika skirta vadinamojo „tautų katilo“ kūrimui. Maskvai kol kas nepavyko įveikti visų jo sukūrimo barjerų, bet jei anksčiau buvo kažkokių abejonių dėl tokių sovietų ketinimų, jas išsklaidė nauja 1961 m. Partijos programa, skelbianti, kad dabar atėjo laikas ne tik asimiliuoti kultūrinį turinį, bet ir kultūros formas; šiame procese rusų kalbos naudojimas laikomas nepakeičiamu.13
Koks šios asimiliacijos tikslas? Pirmiausia, „internacionalinės kultūros, bendros visoms Sovietų sąjungos tautoms“ sukūrimas ir antra – „sovietinio žmogaus“ išugdymas, pasirengusio gyventi artėjančiame komunizme. Jei anksčiau tokios kultūros ir tokio žmogaus charakteristikos buvo iš esmės komunistinės, dabar jos yra ir rusocentriškos. Baltijos šalių žmonės tai supranta. Pavyzdžiui, 1963 m. Vilniaus, Lietuvos sostinės, Pedagoginio instituto studentai viešai paskelbė partijos naująją programą komunistų partijos planu rusifikuoti Lietuvą.14 Tų pačių metų spalio 9-12 d. Frunzėje ekspertai ėmė tirti tokios asimiliacijos metodus; iš debatų aiškėja, kad režimas žino planuojamų aukų baimes.15
Pagrindinės šios „internacionalinės“ kultūros ir naujo sovietinio žmogaus charakteristikos yra pažįstamos; dabar jos detalizuojamos ir pabrėžiamos dar labiau, ypač jaunimui. Trumpai tariant, „internacionalinė“ kultūra turėtų atstovauti tokių žmonių „progresyviąsias“ tradicijas ir tęsti „komunizmo statytojų revoliucines tradicijas“. Paprasčiau tariant, tai reiškia, kad naujoji kultūra turi susidėti tik iš tokių tautinių tradicijų, kurios naudingos Maskvai ir kad Rusijos revoliucinės tradicijos turi tapti tolesnės kultūrinės raidos standartinėmis gairėmis. Naujasis sovietinis žmogus taip pat turi būti „internacionalistas“. Šis eufemizmas slepia koncepciją žmogaus, visiškai pakeitusio lojalumą savo tautinei bendruomenei ir kultūrai į lojalumą didesnei sovietų (suprask, rusiškai) bendruomenei ir tradicijai. Ideologiškai toks sovietinis žmogus, savaime suprantama, turėtų vadovautis komunistiniu požiūriu; jis turėtų būti agresyvus ateistas, kolektyvinis materialistas. Kultūriškai jis turėtų būti dvikalbis rusofilas, priėmęs rusų kalbą, kaip antrąją gimtąją ir siekiantis „amžinos sąjungos“ su Rusija. Politiškai toks žmogus turėtų laikyti rusus savo „vyresniaisiais broliais“ ir paklusti Rusijos vadovavimui. Be to, tikimasi, kad jis vadovausis „žmonių draugystės“ principu, kurį sovietų rašytojai aiškina „draugystės ir brolybės“ pavyzdžiu „daugianacionalinėje“ Raudonojoje armijoje.16 Ši analogija pabrėžia Sovietų sąjungos tautų idealą, disciplinuotą bendroje organizacijoje bendra kalba tarnauti pranašesniems rusų vadovams.
Šios sociologinės transformacijos pastangos buvo ypač suintensyvintos nuo 1957 m., tai yra nuo tada, kai dabar jau nušalintas Chruščiovas, visiškai perimdamas partijos valdžią, sustabdė postalinistinę liberalizaciją ir stabilizavo režimo kontrolę. Nuo to laiko ypatingu taikiniu buvo Baltijos šalių jaunimas.
Yra dvi Baltijos šalių jaunimo sovietinio perdirbimo į „sovietinį žmogų“ proceso fazės.17 Pirmiausia režimas stengiasi juos atitolinti nuo jų tautos istorijos, tradicijų, o antra, įtvirtinti juose „naujojo žmogaus“ charakteristikas. Nuolat vykstančios susvetimėjimo fazės metu, režimas kovoja prieš „buržuazinio nacionalizmo“ apraiškas, kurios susideda, pavyzdžiui, iš „lokalizmo“, tai yra, preferencijų reiškimo respublikos ekonominiams poreikiams, „nacionalistinio izoliacionizmo ir išskirtinumo,“ „buržuaziškai nacionalistinio“ istorijos ir literatūros interpretavimo ir atsisakymo priimti požiūrį, kad klasės, o ne tautos lemia istoriją. Nacionalizmo pasireiškimu taip pat laikomas nepasitikėjimas rusais, atsisakymas viešai kalbėti rusiškai, rusų kalbos ir rusų imigrantų nemėgimas. „Buržuazinio nacionalisto“ rėmėjai tėvynėje ir užsienyje paskelbiami Baltijos šalių nacionalizmo skatintojais. Tai daugiausia nepriklausomų Baltijos šalių lyderiai, po karo su režimu kovoję partizanai, klerikalai ir aktyvūs bažnyčios nariai; užsienyje tai – pokario Baltijos šalių pabėgėliai, Jungtinės valstijos ir Vatikanas, pastarasis – ypač katalikiškos Lietuvos atveju. Prieš „buržuazinius nacionalistus“ visomis žiniasklaidos priemonėmis ir mokyklose vykdomos šmeižto ir net neapykantos kampanijos.
Atskirą žodį reikia tarti apie sovietų vykdomą religijos priespaudą. Komunistai, savaime suprantama, persekioja bažnyčias kaip pagrindinį ideologinį priešininką, kurio toleruoti jie negali. Baltijos respublikose jie uždarė daug bažnyčių, deportavo klerkus, sutrumpino arba uždraudė religines apeigas, padarė bažnyčios lankymą pagrindu nesuteikti darbo, apsunkino naujų kunigų ir patarnautojų mokymą. Tačiau, be grynai ideologinio komunistinio pagrindo, jie turėjo ir politinių priežasčių persekioti bažnyčią. Katalikų ir liuteronų bažnyčios yra seniausios Lietuvos nacionalinės institucijos, vienintelės saugojančios istorinį Lietuvos, Latvijos ar Estijos kultūros ir tradicijų istorinį tęstinumą. Jos sutapatinamos su vietiniu nacionalizmu ir todėl yra priešai. Sovietinė religijos priespauda, galima pridurti, ryškiai kontrastuoja su Vakarų Europos rodytu tolerantišku požiūriu į vietines religijas.
Antroji sovietų socialinės inžinerijos fazė – norimų „sovietinių“ charakteristikų diegimas jaunimui ir jų integravimas į rusišką pasaulį. Viskas prasideda mokykloje, kur nuo vaikai iš darželio mokomi apie Rusijos gerumą. Rusų kalbos mokymas prasideda antroje klasėje ir jos mokymui vidurinės mokyklos 9–12 klasėse skiriama daugiau valandų, nei gimtajai kalbai. Nuo 1959-ųjų respublikos istorijos ir geografijos nebemokoma kaip atskiro dalyko, o tik kaip mažesnioji bendro Sovietų sąjungos istorijos ir geografijos kurso dalis. Latvijoj ir Estijoje buvo įdiegta Baltijos šalių vaikų ir rusų vaikų mokymo tame pačiame pastate, bet skirtingose klasėse sistema. Sovietų duomenimis, septintojo dešimtmečio pradžioje Latvijoje veikė 250 tokių mokyklų.18 Estijoje tai prasidėjo 24-iose vidurinėse mokyklose,19 ir kol kas įrašų apie tokias mokyklas Lietuvoje nėra. Kitas žodžiais tariant, Latvijoje ir Estijoje dvikalbystė jau išplėsta į mokyklas. Maišymasis su rusais toliau skatinamas per turizmą, sportą, studentų mainus. Jaunuoliai skatinami prisijungti prie taip vadinamų „daugianacionalinių“ statybos projektų ir kurti etniškai mišrias šeimas. Jaunimas taip pat spaudžiamas prisijungti prie pionierių ir komjaunuolių. Nors jaunų komunistų, kaip ir partijos narių procentas Baltijos valstybėse tebėra mažesnis, nei Sovietų sąjungos vidurkis, pavyzdžiui Lietuvoje jų daugiau, nei 209 000, o tai yra 100% daugiau, nei prieš 10 metų. Komjaunimas ne tik veikia kaip ideologinės indoktrinacijos, bet ir jaunimo integracijos į rusišką kultūrą ir bendruomenę įrankis. Ideologiškai, šeštojo dešimtmečio gale ir septintojo pradžioje režimas rėmėsi indoktrinacija, nuolatos ir sistematiškai vykdoma per ateizmą, kuris pats buvo išvystytas į propagandos sistemą.
Kolosalios sovietų laiko, pinigų investicijos ir visos totalitarinei valdžiai prieinamos institucinės mašinerijos įtraukimas į šias tautinio Baltijos šalių identiteto keitimo pastangas rodo geriau, nei bet kokie oficialūs pareiškimai, kad režimas į šią užduotį žiūri labai rimtai ir planingai bei sistematiškai tęsia rusifikuoto naujojo sovietinio žmogaus kūrimą. Ši sovietų užduotis yra socialinės inžinerijos eksperimentas, kuriam savo mastu ir dizainu neprilygsta joks dabartinių laikų imperialistinis veiksmas, ar tai būtų germanizacijos politika kaizerio imperijoje ar caro vykdyta rusifikacija. Atliekamas praktiškai laboratorinėmis fizinės ir kultūrinės izoliacijos sąlygomis, šis eksperimentas, tikimasi užbaigs rusifikavimą , kurio nepavyko užbaigti fiziškai kolonizuojant Baltijos regioną. Tačiau ironiška, kad būtent šioje srityje sovietų pasiekimai mažiausi. Nors įsiveržimas atliktas, kiek daugiau Latvijoje ir Estijoje, nei Lietuvoje, sovietams nepavyko rusifikuoti Baltijos visuomenių ir Baltijos respublikų tautiškumas pranešama, labai stiprus. Tai reiškia, kad sovietams iki tautų katilo situacijos, kurioje lengvai vyktų asimiliacija, sukūrimo dar toli. Didžiausias pavojus etniniam Baltijos šalių identitetui lieka fizinė kolonizacija, kylanti iš daugiau ar mažiau imperialistiškai motyvuotos ekonominės politikos. Dabartinėmis aplinkybėmis Baltijos šalys tebegali atsispirti kultūriniam Rusijos imperializmui ir galima pagrįstai tikėtis, kad jų pasipriešinimas truks ilgai. Tačiau jis būtų fatališkai susilpnintas, jei Maskvai pavyktų sumažinti lietuvius, latvius ir estus iki tautinių mažumų savo pačių žemėse.
V
Profesorius Setonas Watsonas siūlo sovietų elgesį su Maskvos valdomomis tautomis už Sovietų sąjungos sienų vadinti imperialistiniu, o ne kolonialistiniu.20 Žodžio parinkimas išties nėra svarbus. Tiesiog „kolonijinis“ yra šiuolaikiškesnis ir lengviau palyginamas; todėl jis funkcionalesnis ir todėl labiau teiktinas. Tačiau svarbu pabrėžti, kad abu jie žymi svetimos jėgos naudojimą svetimos šalies interesams. Baltijos šalių patirtis suteikia daugybę įrodymų, kad sovietų tautinė politika būtent tokia. Kaip tiksliai pastebi sociologijos profesorius Alexas Inkelesas, jokie sovietų pasiekimai negali užgožti „esminio fakto“, kad „ši politika įvykdė prievartinį socialinių, politinių ir ekonominių formų įdiegimą iš galingo centro į kolonijinius subjektus.“21
Žinoma, sovietų kolonializmas skiriasi nuo tradicinio europietiškojo. Kartu su nepageidaujama totalitarine sistema, sovietai skatino institucijas ir raidą – pavyzdžiui, pramonės ir švietimo, – kai tuo tarpu senojo tipo kolonialistai neskubėjo ko nors tokio suteikti, ko trokšta bet kuri progresyvi nacija ir kurios pavydi naujos besivystančios Azijos ar Afrikos šalys. Tačiau Sovietų sąjunga atliko šiuos materialinius civilizacijos patobulinimus neatsižvelgdama į jos valdomų tautų gerbūvį, negerbdama jų norų ir valios. Iš tiesų Maskva šiuo procesu tikisi sunaikinti patį tautų identitetą, kurį skelbiasi gerinanti.
NOTES
Richard Pipes, „The Forces of Nationalism,“ Problems of Communism, Vol. XIII, No. 1 (Jan. – Feb., 1964), p. 2ff.
Akademiia Nauk SSSR. Institut prava im. A. Ia. Vishinskogo. Istoriia sovetskoi konstitutsii. Sbornik dokumentov (Moscow, 1957), p. 389ff.
Lietuvos partizanų judėjimą išanalizavo V. Stanley Vardys, „The Partisan Movement in Postwar Lithuania,“ Slavic Review.Vol XXII, No. 3 (Sept. 1963), pp. 499-522.
Duomenys apie etninius partijos narius Baltijos šalių komunistų partijose paskaičiuoti, remiantis oficialia sovietų statistika, atskleidžiančia respublikos partijos suvažiavimo delegatų etninę sudėtį. Delegatų pasiskirstymą pagal tautybę, kartu su kita informacija, paprastai paskelbia tų konferencijų mandatų komisija.
Pažiūrėkite, pavyzdžiui keletą skaičių apie Latvijos žemės ūkį Janio Labsvirso, „The Effect of Collectivization on Latvian Agriculture,“ Slavic Review, Vol. XXII, No. 1 (Mach, 1963), pp. 121-125.
V. Sitchikhin, Sovietų sąjungos Vakarų ekonominio regiono pirmininko pavaduotojas, „Tesnee ob edinit' usiliia respublik Pribaltiki,“ Kommun'ist Sovetskoi Latvii, No. 4 (April, 1963), p. 37. ibid.
Walter C. Banaitis, „Die Industrialisierung Sowjetliitauens,“ Acta Baltica, II, 1962, p. 228.
Hellmuth Weiss, „Die baltischen Staaten,“ in Ernst Birke und Rudolf Neumann, Die Sowjetisierung Ost-Mitteleuropas (Frankfurt-Berlin: Alfred Metzner, 1959), p. 62.
Alfredo Berzino istorija, The Unpunished Crime (New York: Robert Speller and Sons, 1963), p. 255ff; also Victor Zorza's comments in Manchester Guardian, Dec. 3, 1959, p. 5.
Šiek tiek skirtingus, nors iš esmės panašius skaičius galima rasti Weiss, op cit., p. 30, ir Andrivs Namsons, „Die nationale Zusammensetzung der Einwohnerschaft der baltischen Staaten,“ Acta Baltica, I, 1960-1961, pp. 59-74.
Žr. I. Iu. Pisarev, Narodonaselenie SSSR (Moscow: Sotsek-giz, 1962), pp. 112-114. Pisarevas, savaime suprantama, visus nuostolius nurašo vokiečių okupacijai.
Programme of the Communist Party of the Soviet Union (Moscow: Foreign Languages Publishing House, 1961), esp. pp. 102-105.
Komjaunimo Tiesa, Lietuvos komjaunimo laikraštis, 1963, liepos 16d., p. 2.
IB Komunistas, teorinis Lietuvos komunistų partijos žurnalas, Nr. 11 (lapkritis, 1962), pp. 30-33.
Komunistas, No. 8 (rugpjūtis, 1962), p. 26.
Detaliau žiūrėkite – V. Stanley Vardys, „Recent Soviet Policy Toward Lithuanian Nationalism,“ Journal of Central European Affairs.Vol. XXIII, No. 3 (1963 spalis). pp. 313-332.
Latvijos švietimo ministras V. Samsons, cituoja Dy Andrivs Namsons, „Die Sowjetisierung des Schul – und Bildungwesens in Lettland von 1940-1960,“ Acta Baltica, I, 1960-1961, p. 155.
V. Vialias, „O robote Tallinskoi partiinoi organizatsii po ukrepleniu druzhby narodov,“ Kommunist Estonii, No. 3 (1964 kovas), p 21.
Problems of Communism, Vol. XII, No. 1 (1964 sausis – vasaris), p. 16ff.
„Soviet Nationality Policy in Perspective,“ Problems of Communism, Vol. IX, No. 3 (gegužė – birželis), 1960,), p. 34.
V. STANLEY VARDYS (1924–1993)
Asocijuotasis politinių mokslų profesorius Wisconsino - Milwaukee'io universitete. Publikavo straipsnius Amerikos, Baltijos šalių ir sovietų temomis Slavic Review, Journal of Central European Affairs, Midwest Journal of Political Science ir kituose leidiniuose. Kolektyvinio numerio apie pokarinę Lietuvą, išleisiamo Frederick A. Praeger, Niujorke, redaktorius ir vienas iš autorių.
