„Žinomas italų poetas, mąstytojas ir moralistas Giacomo Leopardi gamtą vadino „pamote“, tačiau kas žino, ką jis būtų pasakęs, jeigu jam kas nors būtų pasakęs, jeigu jam taptų žinoma, kad žmonės bandė paversti ją ginklu, naikinančiu panašius į save. Keisti klimatą, kad priešai žūtų nuo bado, tirpdyti ledynus, kad užsemti priešininko uostus, keisti povandeninių srovių tėkmę, užpilti sąsiaurius, kad keisti meteorologines sąlygas ir netgi sprogdinti branduolinius užtaisus, kad išprovokuoti radioaktyvias audras ir gaisrus didžiulėse apgyvendintose teritorijose“, - rašoma straipsnyje.
Tokius planus šaltojo karo metais plėtojo mokslininkai, dirbę ties „environmental warfare“ koncepcija, kurios esmė yra aplinkos poveikis kariniais tikslais. Šiais metais pasirodžiusi Jacobo Darwino Hamblino knygoje „Apginklavus motušę Žemę“ („Arming Mother Nature: The Birth of Catastrophic Environmentalism“) aprašomi patys baisiausi scenarijai, kuriuos galima lyginti tik su holivudiniais katastrofų filmais.
Pirmasis klimato kaitos ginklo galimybėmis, dar tuo metu kai JAV paleido į Žemės orbitą palydovą, susidomėjo prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris. Buvo sukurta speciali komisija, kuriai pavesta ištirti potencialias gamtos kaip ginklo panaudojimo galimybes. Šią iniciatyvą 1960-ais palaikė ir NATO. Po sėkmingo palydovo paleidimo amerikiečiai buvo įsitikinę, kad Sovietų Sąjunga kuria totalaus karo ginklą: kosminį, branduolinį, biologinį, cheminį ir ekologinį. Todėl jie pradėjo atsakomuosius žingsnius: juodąją substancija padengiamas ledas, kad išprovokuoti potvynį ir t.t.
Buvo svarstomi įvairūs variantai: cunamis, radiacijos pagalba nutrauktas ryšys, sprogdinimai atmosferoje, siekiant išprovokuoti gaisrus ir uraganinius vėjus. Tačiau mokslininkai ir kariškiai, suvokę potencialų aukų ir sugriovimų skaičių pasakė „ne“.
„Gamta ne šventykla, o dirbtuvė ir žmogus joje darbininkas“. Toks buvo sovietų laikų lozungas. Šio šūkio rezultatus galima stebėti iki šių dienų: mėnulio peizažai aplink miestus, įkurtus šalia chemijos ar plieno gamyklų. Šaliai, kuri naudojo atomines bombas, siekdama atverti naftos gavybos šaltinius, ekologija buvo paskutinėje vietoje“, - teigia žurnalistė Anna Zafesova, kurios straipsnį perspausdino „La Stampa“.
Sovietų Sąjungoje buvo kuriami planai kaip keisti upių tėkmę, prie Baikalo ežero norėta statyti gigantišką popieriaus fabriką, o ledynų tirpimas buvo laikomas teigiamu dalyku, dėl kurio bus galima apgyvendinti daugiau teritorijos. Tų laikų disidentai įtarinėjo, kad Maskva provokavo žemės drebėjimus Kaukaze, siekdami nubausti sukilusius vasalus.
Šie projektai, dėl mokslininkų protestų ar sudėtingumo, taip ir nebuvo realizuoti. Šiandien galima kalbėti tik apie vieną eksperimentą, kuris buvo vykdomas: debesų bombardavimas, kad nebūtų didelių kritulių karinių paradų metu.
